Anykščių turizmo informacijos centras pateikė daugiau informacijos apie ankstesniame straipsnyje jau paminėtą aukščiausią Lietuvoje Anykščių Šv.Mato evangelisto bažnyčią.
Šv. Mato evangelisto bažnyčia
Istorija. Manoma, kad bažnyčia atsirado kuriantis parapijai. Kraštą niokoję karai, okupacijos, ypač sovietinis rėžimas gerokai sunaikino neįkainojamą istorinį paveldą. Istorikai, remdamiesi kai kuriomis užuominomis ir išlikusiais rašytiniais fragmentais, nustatė, kad pirmoji bažnyčia Anykščiuose pastatyta XV a. antroje pusėje. Bažnyčia buvusi medinė, per 1566 m. ir 1671 m. miestelio gaisrų metu degė ir vėl būdavo atstatoma. Pirmųjų bažnyčių statybomis rūpinosi ir jas finansavo didikai, o trečioji išaugo be jų paramos. Kunigo Jono Domininko Lopacinskio ir kunigo Tado Milašiaus rūpesčiu 1757- 1768 m. ant Šventosios upės kranto parapijiečių lėšomis pastatyta kryžiaus formos balta mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia. Ji turėjo penkis altorius ir dvi koplyčias. 1823 m. ansamblį papildė mūrinė keturių aukštų klasicistinė balta varpinė, nugriauta statant dabartinė bažnyčią.
XIX a. pabaigoje, augant parapijai, šventovė pasidarė ankšta, per atlaidus dažnai tarpdury susidarydavo didžiulės spūstys. 1889 m. buvo parengtas bažnyčios padidinimo projektas, bet caro valdžia plėsti neleido. Iš konsistorijos buvo gautas leidimas statyti naują bažnyčią. 1896- 1898 m. senoji bažnyčia nugriauta. 1898 m. Kauno gubernijos inžinierius, daugelio neogotikinių bažnyčių autorius, rusų architektas Nikolajus Andrejevoas parengė naujos bažnyčios projektą.
Nuo 1899 m. prasidėjo grakščios ir didingos raudonmūrės bažnyčios istorija. Statyba užtruko apie dešimt metų, jai vadovavo latvis meistras Ansulis. Parapijai tuomet jau priklausė apie 12000 parapijiečių, todėl statyta jų lėšomis: anykštėnai patys degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį, rinko aukas. Darbais rūpinosi klebonas Ferdinandas Ūselis, vėliau klebonas Juozapas Vembrė.
Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. liepos 28 d., buvo susprogdinti karūnuotieji 84 m. bažnyčios bokštų viršutines dalis. Jos griūdamos sužalojo stogą ir skliautus. 1917 m. buvo pastatyti laikini mediniai žemi bokštai. Bokštai buvo atstatyti iki 1930 m., bet liko paprastesnės formos, ne tokie puošnūs ir jau žemesni, 79 m aukščio.
1928 m. kovo 5 d. bažnyčia dar sykį nukentėjo - kilęs gaisras sunaikino Didįjį altorių, sugadino bažnyčios vidų, žuvo dalis senojo parapijos archyvo. Klebono Juozo Norvilos rūpesčiu ir parapijiečių aukomis, iš naujo dekoruota bažnyčia.
1956 m. birželio 10 d., dainų šventės metu pakilus audrai ir trenkus žaibui, vėl degė kairysis bokštas, atstatytas po metų.
Nuo 1969 m. į Anykščius atvykęs kunigas Albertas Talačka perdažė bažnyčią, išpuošė meno kūriniais. Bažnyčioje ir šventoriuje gausu originalių meno kūrinių. Altoriai ir sakykla gausiai dekoruoti medžio drožiniais. Bažnyčią puošia Vyskupo A.Baranausko ir kunigo K.Sirvydo biustai bei kunigo K.Kairio bareljefas. Įspūdingas spalvotų stiklo blokų vitražas „Šv.Matas“ (dailininkė A.M.Mackėlaitė) - pirmas storo luitinio stiklo vitražas Lietuvos bažnyčiose. Klebono kan. S.Krumpliausko rūpesčiu 1999 metais bažnyčioje sumontuoti 45 balsų, 3 manualų vargonai parvežti iš Didžiosios Britanijos. Šventorių puošia originalios dažyto medžio kryžiaus stotys ( skulptorius R. Idzelis), paminklas žymių anykštėnų tėvams (Skulptorius A. Kmieliauskas), meniški antkapiniai paminklai kunigui A.Gražiui – Jėzus Kristus Nazarietis ir kunigui J. Uogintui – Liūdinti Marija. Bažnyčioje garsūs Šv. Onos ir bažnyčios globėjo Šv. Mato atlaidai.
Bažnyčia stačiakampio plano, trinavė, bazilikinė, su presbiterija ir penkiakampe apside. Turi tris įėjimus fasadinėje pusėje. Centrinį įėjimą vainikuoja vimperija. Abipus vimperijos- arkatūra, sudaryta iš siaurų tinkuotų ir balintų arkelių. Fasado centre įkomponuoti trys smailiaarkliai langai. Frontoną skaido siauros gotikinės nišos. Bokštai apatinėje dalyje kvadratinio, viršutinėje- ašnuonkampio plano. Jų sienų centre- po smailiaarkį langą, kampuose - grakštūs piliastrai, virš kurių iškyla maži bokšteliai. Kvadratinę bokštų dalį užbaigia frontonai, suskaidyti siauromis gotikinėmis nišomis. Panašūs frontonėliai atkartojami viršutinėje (aštuonkampėje) bokštų dalyje.
Anykščių bažnyčia kartu su XX a. pradžioje pastatyta neogotikinė šventoriaus tvora ir vartais sudaro vieningą ansamblį, kuris su jame esančiais dailės kūriniais 2009 metais yra paskelbtas regioninės reikšmės nekilnojamąja kultūros vertybe.
Interjeras. Bažnyčios interjeras erdvus ir šviesus. Navos perdengtos kryžminiais skliautais, kurie remiasi į grakščias kolonas. Vyrauja lengvumo, kilimo į viršų įspūdis, erdvėje dominuoja baltosios šventovės kolonos, primenančios Antano Baranausko apdainuotas Anykščių šilelio išlakias pušis. Kaip ir dauguma neogotikinių bažnyčių, Anykščių šventovė pasižymi vidaus įrangos ansambliškumu. Neogotikines jos formas atkartoja trys altoriai ir grakšti, kone ažūrinio silueto sakykla. Neogotikos stiliaus, tik gerokai paprastesnių formų yra bažnyčios suolai bei klausyklos. Dauguma šios įrangos išliko nuo bažnyčios pašventinimo.
Bažnyčios apžvalgos aikštelė. Anykščiuose, aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokšte, įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios galima grožėtis miesto ir apylinkių vaizdais. Dešiniajame 79 metrų aukščio bokšte įrengtą aikštelę pasieksite laiptais. Į 33 metrų aukštį veda 186 metaliniai laipteliai, kuriuos nesunku įveikti per pusantros minutės. Užkopę į viršų atsidursite tiesiog po trim bažnyčios varpais, o aplinkui atsivers Šventosios upės slėnio panorama. Trys didžiosios laiptų aikštelės bei bokšto sienos panaudotos ekspozicijoms įrengti: čia pristatyta bažnyčios istorija, lankytojai gali pažvelgti į senųjų Anykščių vaizdus nuotraukose. Apie pro arkas matomą panoramą pasakoja audiogidas. O netrukus apžvalgos aikštelė taps tikra stebykla: joje bus įrengtas monoklis, kuris leis pasigrožėti ir tolimesnių apylinkių vaizdais, pasižvalgyti po naktinį dangų (monoklį turime – pagal pageidavimą nunešame ir parodome). Kitąmet kelias į šią aikštelę sutrumpės, bažnyčios bokšte įrengus liftą.
Šaltinis: „Anykščių Šv. Mato bažnyčia: vadovas“
Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilika
Šis paveikslas turi ypatingą istoriją – sakoma, kad sergantys žmonės, pasimeldę prie paveikslo, gali išgyti. Dar 1649 m. stebuklingu pripažintas meno kūrinys iki Lietuvos keliavo ilgą kelią - iš Romos paveikslą atsivežė ten mokęsis vienuolis domininkonas.
