Kino kūrėjas kviečia visus įtempto siužeto mėgėjus patirti tikrą šoką bei baimę savo naujausioje juostoje, kuri neleis pajudėti nė akimirkai ir panardins į labai pavojingą 911 pagalbos tarnybos operatorių darbą, kurių vienas neteisingas žodis gali nulemti kito žmogaus ateitį.
Apie ką mes čia…
Patyrusi 911 tarnybos operatorė Džordana Terner kaip ir kiekvieną dieną ateina į darbą pasiruošusi padėti žmonėms, pakliuvusiems į bėdą. Eilinė ir nieko nežadanti diena pavirsta tikru košmaru, kai į jos liniją paskambina jauna mergina. Merginai gresia siaubingas pavojus, todėl moteris kuo skubiau bando stabilizuoti padėtį susisiekdama su policija bei kartu ramindama auką.
Deja, po gana lemtingo ir neapgalvoto žingsnio mergaitė dingsta. Negalėdama sau atleisti už padarytą klaidą, Džordana nebenori toliau dirbti operatorės darbo ir pakeičia pareigas, tačiau vis dėlto praeities nuoskaudos sugrįžta su kaupu.
Kūrinio vidus
Filmas turi stiprių trilerio bruožų, ypač dėl itin šiurpios psichologinės pusės, neįkainojamos atmosferos bei įtampos, nepaleidžiančios iki pat filmo pabaigos. Vis dėlto matosi, jog prie filmo pridėjo rankas savo žanro meistras. Režisūra jaučiama viso filmo metu, tačiau ištinka kita bėda.
Juostos scenarijus gana neblogas, bet kartais labai primityvus, o kartu ir primenantis kai kuriuos to paties stiliaus filmus. Ne paslaptis, jog vienas mėgstamiausių režisieriaus filmų yra Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“, todėl nemažai detalių, pateikiamų šiame darbe, yra labai susiję su kultiniu filmu. Įdomu, jog kartais pabrėžiamas ir paties Jameso Wano baimę keliantis „Pjūklas“ ar gana puikaus 2009 m. trilerio „Palaidotas gyvas“ motyvas.
Filmo siužetinė linija prikausto, sunku nusukti galvą į šoną, kartais net pasirodo šiokia tokia intriga, bet gaila, jog ji taip pat greit ir išblėsta bendrame juostos fone. Ir taip įtemptas scenas kartu pasodrina psichologiškai nuteikiantys dialogai. Pokalbis tarp operatorės ir pagrobtosios yra išties kvapą gniaužantis, o parinktos staigios scenos sugeba suvirpinti širdis iš baimės. Jos yra vienas stipriausių filmo variklių.
Neblogai iš vidaus pateikiamas 911 pagalbos centro darbas. Matomas išties sunkus darbas bei žmonių ištvermė padedant tiems, kurių nematai akyse. Galima teigti, jog šie darbuotojai parodomi kaip didvyriai, tačiau jie ir nusipelno tokio vardo. Jų darbas gal net pavojingesnis nei policininkų, nes nuo jų gali priklausyti žmonių gyvybė. Tuo pačiu neblogai pabrėžiama linija tarp gyvybės ir mirties, taip pat ir atsakomybė. Gana gerai atskleidžiami ir personažai. Geriausiai suvaidinta yra Džordana. Tai puikus nepasiduodančio, tačiau kartu ir trapaus žmogaus pavyzdys.
Juosta turi gana rimtą poveikį. Nėra jokių banalių juokelių, nenukrypstama į lankas ir su žanru. Įdomiausia, jog tai senos geros mokyklos trilerio vaizdas su labai daug smurto, kuris taip ir veržiasi iš ekrano, bet kartu sugebama surasti tam tikrą ribą, kuri neleidžia paversti šio filmo eiliniu skerdynių šou, kuriais šiais laikais bando įbauginti kino kūrėjai. Taip pat netrūksta pamokančios medžiagos. Matosi, kokiais būdais dingsta žmonės, todėl kartu šis darbas neša neblogą žinią jauniems žmonėms, kurie mėgsta vaikščioti vieni po visokiausius užkampius.
Galima teigti, jog filmas, nors ir nusileidžia kai kuriems ankstesniems režisieriaus darbams, yra kol kas viena iš geresnių šiais metais pasirodžiusiu juostų, o kartu ir neblogas žanro atstovas, galintis pasigirti tikrai puikia atmosfera, kurios dėka ir atsiskleidžia visas filmo fonas.
Techninės pusės ypatumai
Tokio žanro juostoms visada būdingas stiprus ir kartu psichologiškai nuteikiantis garso takelis. Čia jis pateikiamas išties apgalvotai. Vos staigesnė ar šiurpesnė scena – atitinkamai parenkama kompozicija, dar labiau paveikianti žiūrovą.To ir reikėjo tikėtis iš tokio kompozitoriaus kaip Johnas Debney, visą savo gyvenimą dirbančio prie trilerių. Neatsiejamas ir operatoriaus darbas.
Vaizdžiai, o kartu ir gana apgalvotai dirbantis Tomas Yatsko, mėgstantis staigius judesius ir įmantrius kameros manevrus padaro iš šio filmo tikrų tikriausią savo kameros valdymo technikos šou. Filmas be kokių nors specialiųjų efektų, be sprogimų, tik su geru grimu bei išties nuostabiu garso montažu kino salėje sukuria tikrų tikriausią baimę, o tai ir yra svarbiausia. Po filmo šokas išlieka dar ilgam.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sugrįžusi į pagrindinius vaidmenis, egzotiško grožio deivė, Oskaro laureatė aktorė Halle Berry su savo personažu susitvarko profesionaliai. Labai įtikinama vaidyba ir svarbiausia, kad būtent jos personažo sprendimai, ištariamos frazės ir emocijų perteikimas prikausto didžiausią dėmesį ir suteikia pačiai juostai žavesio.
Kur kas nemalonesnė jaunosios Abigail Breslin vaidyba. Nekalbant apie tai, jog mergaitė pristatoma kaip pudruota plastikinio grožio tuštutė mergytė, tai dar ir jos personažas sukuriamas nenatūraliai. Viso filmo metu sunku jos gailėtis. Nejaučiama kančia, kuri tikrai privalėjo būti, todėl jeigu ne Berry įsikišimas, tai vis dėlto reikėtų akis dengtis nuo tokio šlykštaus vaizdo, kurį mums pateikia šešiolikmetė.
Antraplaniai aktoriai ir pats filmo pasakotojas irgi nesukuria nieko įsimintino. Jie negyvena filme, jie egzistuoja kadre, todėl bežiūrint į juos pradeda darytis nuobodu. Gaila, nes filmas galėjo pasiūlyti tokius žinomus aktorius kaip Morrisas Chestnutas, Alanas Denado ar Roma Maffia, tik dėka neištobulinto scenarijaus veikėjų plane gavome antrarūšį vaizdą ekrane.
Verdiktas
„Pagalbos šauksmas“ – tai neblogas savo žanro atstovas, galintis pasigirti tiek įspūdingai perteikiama atmosfera, įtampa bei psichologiniu spaudimu, tiek ir pagrindinės aktorės meistriška vaidyba. Vis tik dėka neištobulinto scenarijaus filmas taip ir lieka kitų žinomo režisieriaus darbų šešėlyje. Visas scenarijaus klaidas kompensuojantis nenuilstantis veiksmas padaro šią juostą baimės ir tikro šiurpo pavyzdžiu, nepaleidžiančiu nė vienai akimirkai. Kartu jis ir nesukuria intrigos, kuri kartais yra tokia būtina, norint pagardinti neblogą juostą su trilerio motyvais.
Bendras vertinimas: 7/10