Florencija yra bene dažniausiai minimas „Dieviškojoje Komedijoje“ vietovardis ir savo gimtąjam miestui, bei jo istorijos peripetijoms Dantė skiria daug dėmesio. Florencija poetui suteikė tiek įvairiausių jausmų – ir džiaugsmo, ir nuoskaudos, ir nerimo.

Dantė savo tekstuose šlovina, priekaištauja, pyksta, pašiepia florentiečius, ne vieną jų „įkiša“ į Pragarą. Tačiau už visų skaudžių žodžių slypi didžiulė meilė, rūpestis miestu ir jo gyventojais bei dėkingumas. Čia poetas gimė ir augo name, kuriame dabar įkurtas Dantės muziejus, čia, Šventosios Margaritos bažnytėlėje jis vedė Gemmą Donati, čia sutiko ir pamilo Beatričę Portinati, kuri, mirusi vos 24 metų, tapo jo mūza, pagrindinių darbų įkvėpėja.

Jos ieškodamas poetas leidosi į kelionę po pomirtinį pasaulį. Iš čia Dantę, kaip karštą Baltųjų partijos šalininką, Juodieji 1302 metais ištrėmė. Čia, toje pačioje koplyčioje ir palaidota Beatričė.

Šiandieninė Florencija neabejotinai yra Italijos, o gal ir pasaulio monumentaliųju menų sostinė. Čia studijuoti skulptūrą, tapybą, piešimą ar architektūrą svajoja ne vienas jaunuolis. O ir brandūs menininkai nepraleidžia progos paklaidžioti Uffizi galerijos salėmis. Gerą vardą turi ir Florencijos opera.

Na, o dramos teatro sferą Toskanos sostinė yra perleidusi netoliese esančiam Prato miestui, kuris irgi minimas „Dieviškojoje komedijoje“ kaip nuolankus Florencijos tarnas. Florentiečiai jau įpratę, kad geriausius spektaklius iš Italijos ir svetur jie gali išvysti Prato Teatro „Metastasio“ scenoje.

E.Nekrošiaus teatras čia visada laukiamas svečias ir per dvidešimt metų čia vaidina jau bene septintą kartą. Nors Toskanos teatralai gerai pažįsta ir myli lietuvių teatrą, visgi eiti į sceną ir lietuviškai tarti jų garsiojo tėvynainio nemirtinguosius tekstus yra nemenka atsakomybė.

Bet, sprendžiant iš auditorijos reakcijų ir pirmųjų atsiliepimų, italai labai palankiai įvertino Nekrošiaus jautria, emocionalia scenine kalba kuriamą poeto-kūrėjo ieškojimų, abejonių, kančių, atskomybės ir, svarbiausia, meilės Beatričei, savo miestui ir šaliai, tiesai istoriją. Žiūrovai jau iš ankstesnių E.Nekrošiaus spektaklių žinojo, kad režisierius nekuria ryškiomis spalvomis ar techniniais efektais, todėl dėmesingai sekė subtilų vyksmą scenoje ir jautriai reagavo į mažiausias detales, kartais nuoširdžiai šypsodamiesi, kartais – tyliai nubraukdami nevalingą ašarą, o užsidarančią uždangą po kiekvienos spektaklio dalies pasivydavo audringi plojimai.

Galimybė pasivaikščcioti gatvėmis, kuriomis vaikščiojo daugelis nemirtingos Dantė poemos personžų, pajusti jų ir visų įvykių realumą, pereiti per senąjį tiltą Ponte Vecchio, pamatyti Giotto, Cimabue‘s darbus, palikti raštelį krepšyje prie Beatrčės kapo tarsi naujai įkvėpė ir lietuvių aktorius ir visi keturi Prato vaidinti spektakliai buvo tiesiog puikūs ir emocionaliai stiprūs.

Prieš atvykstant į Toskaną, „Meno Fortas“ „Dieviškąją Komediją“ du kartus suvaidino ir Genujoje, kurioje Nekrošiaus teatras irgi yra gerai žinomas ir mylimas. Genujiečiai turėjo galimybę matyti lietuvių režisieriaus „Tris Seseris“ ir „Hamletą“. Į šiuos spektalius suvažiavo teatralai ne tik iš viso Ligūrijos regiono, bet ir iš Turino, Milano ir net iš Romos.

Politinė ir ekonominė krizės skaudžiai veikia ir Italijos teatrą, todėl daugelis kalbintų aktorių ir režisierių guodėsi, kad yra priversti kurti mažo biudžeto ir finansiškai rentabilius spektaklius, nes apie ankstesnes valstybės dotaticijas galima tik nostalgiškai pasvajoti. Todėl matyti pilnakraujį, gilų, vienadienės sėkmės nesiekiantį lietuvių spektaklį tiek Ligurijos, tiek Toskanos teatralams buvo išskirtinis džiaugmas ir didelė atgaiva.

Būnant Italijoje „Meno Forto“ žmones pasiekė žinia, kad E.Nekrošius, R.Kazlas ir I.Triškauskaitė už savo darbą „Dieviškojoje Komedijoje“ yra nominuoti Auksiniams scenos Kryžiams. Taigi sveikinam visus Lietuvos teatro kūrėjus ir žiūrovus su Teatro diena ir linkime sėkmės nominantams kovo 27 dieną.

Na, o balandžio ir gegužės mėnesiais „Meno Fortas“ vėl vaidins Lietuvoje. Balandžio 12 d. Kaune – “Dieviškoji Komedija“; o Vilniuje: Balandžio 29 d. – “Rojus“, o gegužės 16 d. – „Dieviškoji Komedija“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją