Naujų idėjų ir impulsų randa tyrinėdamos tautinį paveldą bei rankdarbius, palaikyti kūrybinę sportinę formą padeda eksperimentai ir bendradarbiavimas su kitų sričių menininkais.
Sudygo seniai pasėta sėkla
2013-ieji Jolantai ir Ievai ypatingi – abiem tai keturiasdešimtojo gimtadienio metai. Ieva jubiliejų paminėjo vasarį, Jolanta švęs birželį. Jokių didesnių pokyčių jos nepajuto, na, nebent išskyrus vieną. „Tiek metų sulaukusios pagaliau tapome šeimininkėmis“, – užkrečiamai kvatojasi dizainerės.
Jolanta kuo rimčiausiai paaiškina neseniai pradėjusi virti cepelinus ir auginti kambarines gėles, o Ieva pastebi, kad netikėtai ėmė pirkti kulinarijos knygas, susidomėjo daržininkyste ant palangės ir netgi konservuoja agurkus. „Cepelinų dar neviriau, bet gal šiemet jau reikės pabandyti“, – neišsižada menininkė.
Dar vienas svarbus įvykis – pagaliau Jolanta ir Ieva turi savo parduotuvę. Jos įsikūrė ką tik pradėjusiame veikti Užupio meno inkubatoriuje. Greta – kitų menininkų dirbtuvės ir galerijos. Įsitaisome mažutėje, bet jaukioje jų parduotuvėlėje, ir pašnekovės mintimis grįžta į praeitį, 1997-uosius, kai dar būdamos studentės nusprendė dirbti kartu.
Bene labiausiai jų duetą išpopuliarino kūrybos pakraipa, pavadinta „LT identity“. Jos tikslą menininkės įvardija taip: „Kurti naujos tapatybės lietuvį, kurio kišenėse telpa ir pagarba praeičiai, ir drąsus žingsnis ateities link.“ Šia tema sukurtos 8 kolekcijos, apimančios ne tik drabužius, bet ir kitus kasdienius mūsų aplinkos daiktus.
Kaip kilo ši idėja? Kūrėjos prisimena savo paauglystę, beveik sutapusią su prasidedančiu Atgimimu. Tada, 1990-aisiais, joms buvo 17 metų. Jolantos atmintyje išliko klasės draugų iškelta trispalvė, Ieva dar neužmiršo, kaip Gedimino stulpus ant sienos nupiešusios draugės vos neišmetė iš mokyklos. Atrodo, paauglystėje pasėtos sėklos sėkmingai sudygo.
Parodyk, iš kur esi kilęs
Šios idėjos vėl atgijo, kai Ieva ir Jolanta pirmą kartą išvažiavo į Paryžių. Tarptautiniame madų festivalyje „In VOGUE Vilnius 97“ jų kolekcija „Noktiurnas“ pelnė pagrindinį prizą – „Auksinę sagą“. Joms, tuomet dar Vilniaus dailės akademijos studentėms, buvo suteikta galimybė demonstruoti savo kolekciją Paryžiaus prêt-à-porter moteriškų drabužių parodoje.
„Ten pamatėme, kad esame įdomios tuo, jog atvykome iš mažai žinomos Lietuvos“, – pastebi Ieva. „Supratome, kad nieko nenustebinsi Paryžiuje atrodydamas kaip paryžietis. Visas tavo kaip kūrėjo žavumas yra originalumas, parodantis, iš kur esi kilęs, kokį unikalų bagažą iš ten atsineši“, – jai antrina Jolanta.
Tuo metu mūsų lietuviškas paveldas atrodė gana skurdus, palyginti su kokiu egzotišku afrikietišku ar pačių prancūzų. Dizainerės prisimena anuomet į akademiją iš Olandijos atvažiavusias dvi studentes, kurios ėjo į etnografijos muziejų tyrinėti mūsų tautinių kostiumų. Lietuvės tada juokėsi: ką jau ten įdomaus pamatysi?..
„Tačiau kai ėmėme pačios krapštyti savo paveldą, suradome daug įdomių dalykų ir vis dar randame“, – šypsosi Ieva. Jolanta atkreipia dėmesį į sutapimą, kad tada jos buvo tokio amžiaus, kai pačioms rūpėjo savos tapatybės paieškos. Tarsi savaime kilo klausimas, kodėl mes tokie jautrūs sakydami, kad esame iš Lietuvos, kokiais mes save laikome.
„Šia tema pradėjome mąstyti, šmaikštauti ir pirmieji mūsų printai, panaudoti „LT identity“ kolekcijose, parodo labiausiai paplitusius stereotipus. Svarstėme, kaip mes atrodome patys sau. Šitas klausimas ne kitataučiams, ne kokie mes esame jų akimis, o kokie mes atrodome sau. Kas aš, lietuvis, esu“, – patikslina Jolanta.
Ieško paveldo perliukų
Jau kurdamos pirmąsias kolekcijas dizainerės siuvo iš lietuviškų audinių, pritaikė lietuviškų rankdarbių fragmentus – mezginių, siuvinių. Juk tai irgi mūsų identitetas. „Baltų“ kolekcijoje yra rankų darbo batikos, dažytos rūdimis ir augaliniais dažais, detalių. Procesas ilgas, savikaina didelė, bet norėjosi išbandyti lietuviškus dažančius augalus.
„LT identity“ audiniai buvo kuriami remiantis tautinių drabužių motyvais, pavyzdžiui, dryžuotas audinys yra žemaitiško sijono kopija, tik spalvos ryškesnės. Tautinio kostiumo specialistai iškart tai pastebi. Dizainerės didžiuojasi, kad ir audinį pavyko išausti Lietuvoje. Nors komerciškai tai neapsimoka, jos laikosi pasirinkto kelio: ne tik kurti, bet ir gaminti Lietuvoje.
„Labai gerai, kad turime tradicijų ir jas saugome. Tačiau joms reikia šiuolaikinio dizaino, jas būtina sujungti su moderniomis technologijomis, pateikti kita kalba, kita forma. Tokia mūsų misija: išsaugoti tapatybės ženklus, tačiau pritaikyti juos šiuolaikiniam gyvenimui, atrasti savo naują medžiagiškumą, formą, simbolius“, – apibendrina Jolanta.
Bėgdamos nuo šablonų ir stereotipų, menininkės siekia atsigręžti į savo šaknis, tačiau nevengia saviironijos, šmaikštumo. Ar lietuviai, tautinius simbolius laikantys neliečiamais, tuo nesipiktina? „Ne, galbūt todėl, kad kurdamos viena ar kita tema visuomet konsultuojamės su specialistais, ekspertais, klausiame profesionalų nuomonės“, – sako Jolanta.
Prieš pat Vasario 16-ąją atidarant „LT identity“ dešimtmečiui skirtą parodą joje apsilankė ir Vytautas Landsbergis. Dizainerėms buvo smalsu, kaip jis įvertins jų kūrybą. Kritikos nesulaukė, politikas apžiūrėjo ekspoziciją su nedidele šypsenėle. „To mes kaip tik ir siekiame savo darbais“, – tikina Ieva ir Jolanta.
Stebi tapatybės metamorfozes
Domiuosi, ar dizainerių duetui pavyko rasti atsakymą į klausimus: kas yra tapatybė, kaip ji keičiasi, ką ji mums reiškia? „Iš karto galiu atsakyti – ne, nes tai yra visą laiką kintantis procesas. Tai dėlionė iš mažų gabalėlių, skiautelių, faktūrėlių“, – purto galvą Jolanta. Ji tiki, kad kiekvienas šiandien mūsų nuveiktas darbas svarbus ateičiai.
„Tu gali nieko nedaryti, sudėjęs rankas sėdėti ir pykti, bet gali imtis veiklos, nors ir nežinai, ar jos rezultatų iš viso kada nors sulauksi“, – sako J. Rimkutė. Lietuvoje yra labai graži lietuviško dizaino tradicija, svarbu, kad ji būtų plėtojama, jaunesnė karta ją perimtų, kaip dizainerės kažkada perėmė kitų kūrėjų tradicijas ir patirtį.
Kaip keitėsi ir keičiasi šiuolaikinio lietuvio įvaizdis? Ar vis dar esame, pasak žinomo palyginimo, pilki kaip cepelinai? Jolanta mano, kad taip yra ne tik Lietuvoje: „Aš į tai žiūriu globaliau. Pavyzdžiui, nuskrendi į Italiją – atrodo, ekstravagantiška šalis, žmonės pietiečiai, mados daug, bet bendra masė irgi pilka.“
Tai amžinas klausimas kūrėjui: jis kuria, stengiasi, o ta masė kaip pilka, taip pilka. Kodėl taip vyksta? Kodėl vyrauja juoda ir pilka, kada tai pasikeis? Ar tai mūsų vidinės būsenos išraiška, juk spalva daug ką atskleidžia apie mūsų psichologiją, svarsto dizainerė.
Jos įsitikinimu, kalbėdami apie tapatybę susiduriame su iššūkiu: turime mąstyti globaliai, bet įvertinti savo lokalumą. Kas prigis, turi atsirasti ne iš viršaus, o iš apačios, patys žmonės turi siūlyti tuos sprendimus. Kiek daug yra gerų idėjų, gražių kultūros iniciatyvų, kurios jau tapo globalios. Lietuviai tikrai kūrybingi, tik reikia sugebėti tuo pasinaudoti.
Kasa giliau ir plačiau
Su metais matymo horizontas siaurėja, savikritiškai vertina Ieva, todėl reikia įsileisti naujų idėjų, neužsistovėti. Tai padeda išlaikyti kūrybinę sportinę formą, pastebi Jolanta. Naujų impulsų suteikė grafikos dizaineris Edvardas Kavarskas, atėjęs prieš trejus metus. Jo kūrybinė kryptis labai gražiai pritapo.
Dizainerių duetas nuolatos imasi kūrybinių eksperimentų. Tai padeda neapkerpėti. Padaryti naujų atradimų. Jau pati pirmoji kolekcija buvo eksperimentinė. Ji padėjo išgryninti idėją, jai išsirutulioti. Kita vertus, kiekvienam kūrėjui svarbu jausti savo laiko kontekstą, tai, ką jis daro, turi būti aktualu, reikia rasti savo nišą.
Jolantai ir Ievai tai pavyko. Jos nuo pat pradžių jautė, kad tos temos dar niekas neplėtojo. Žinoma, būta laikotarpių, kai ji buvo visai nepopuliari, ypač užklupus krizei. Prasidėjo masinė emigracija iš Lietuvos ir dizainerės ne kartą girdėjo: ką, jums dar neatsibodo? Eikite su savo produktais kurti verslo į „Maximą“.
Ir pačioms kildavo minčių, kad gal jau šiek tiek užsižaista. Ypač tais metais, kai pasikeitus mokesčių sistemai kūrėjai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Tada tikrai nebuvo įkvėpimo. Dabar dizainerės, įvertinusios, kas šia tema jau nuveikta per dešimtmetį, mato, kad galima kasti dar giliau ir dar plačiau.
Nelengva išlaikyti balansą tarp komercijos ir kūrybos, pastebi mados kūrėjos. Pirmosios „LT identity“ kolekcijos buvo visai nekomercinės, nes dizainerių niekas nemokė skaičiuoti. Viską jos išmoko pačios, išbandė savo kailiu. Buvo ir labai skaudžių finansinių pamokų. Ir pastaruosius trejus metus vis dar mokosi verslo pagrindų.
Sugrįžo ten, kur pradėjo
Ievos nuomone, pati konceptualiausia kolekcija iš šios krypties buvo „Klonai“. Jolanta pirmenybę atiduoda „Baltams“. Smagu, kad ją paskatino „LT identity“ prekės ženklas. Kurdamos jį dizainerės atrado spalvas, jas pamėgo. Ir nuo tada Ieva ėmė rengtis ryškių spalvų drabužiais, šelmiškai šypsodamasi pastebi Jolanta, kurios aprangoje taip pat yra spalvingų detalių.
Pradėjusios nuo drabužių ir aprangos aksesuarų, jos perėjo prie gyvenamosios aplinkos daiktų – užuolaidų, užtiesalų, pagalvėlių, šviestuvų. „Bet didžiausią komercinę sėkmę mums atnešė tašės. Jų užsakymai buvo pelningiausi. Mes su Jolanta juokiamės, kad įeisime į dizaino istoriją kaip tašių kūrėjos“, – aiškina Ieva.
Prijuostes dizainerės ėmė kurti paragintos klientų, kurie jų pasigedo. Vaikams skirti drabužiai ir aksesuarai atsirado tada, kai Ieva susilaukė sūnaus Luko. Dabar jam jau septyneri ir jis nešioja viską, ką sukuria mama su kolegomis. Domisi naujais gaminiais, juos išbando, pastebi, kai kiti vaikai dėvi „LT identity“ gaminius.
Ir vis dėlto kūrėjos jautė, jog į kažkokį klausimą pačios sau neatsako. „Baltų“ minimalizmas atsirado kaip atsvara. Ieva pastebi, kad joms pradėjus kūrybinę veiklą madoje vyravo minimalizmas, nuo tada jis joms patinka, yra savas. Nors sąmoningai bandė nuo jo atitolti, darė ir kvarbatkas, kurių reikėjo klientams, bet nuo savęs nepabėgo.
Dar apie kvarbatkas: kolekcija seksualiai didmiesčio moteriai „Swan Ph“, kurta drauge su kitais žinomais Lietuvos dizaineriais, J. Rimkutės ir I. Ševiakovaitės tandemui buvo bene didžiausias iššūkis. Po tiek metų įvykęs posūkis prie minimalizmo nėra atsitiktinis, apsukome ratą ir sugrįžome ten, kur pradėjome, sako Ieva.
Lietuvis pasaulio platybėse
Kolekcija „Baltai“, kitaip nei „LT identity“, skirta ne šeimos žmogui, o vienišam vilkui. Keliaujančiam plačiąja prasme lietuviui, kuris išlieka lietuviu pasauliniame kontekste. Nors jis atviras visoms kultūroms, jo šaknys stiprios. Gal jis tik gimęs Lietuvoje, visą gyvenimą blaškęsis po tolimiausius kraštus ir ten pasilikęs, tačiau iš jo vis dar sklinda lietuviškas subtilumas.
„Baltų“ tautinė estetika įvertinta ir svetur – pernai Vokietijoje vykusiame 11-ojo mados konkurso „Baltic Fashion Award“ finale kolekcija užėmė antrąją vietą. Šis apdovanojimas – bendras kūrybinės komandos, kurioje yra grafikos dizaineris Edvardas Kavarskas, jaunos mados kūrėjos Dovilė Cibulskaitė ir Ana Romanova, veiklos rezultatas.
Ateities planų dizainerės nelinkusios atskleisti. Kartais visą darbo dieną kolektyvas praleidžia kokiame nors muziejuje ieškodamas naujų idėjų. Jolanta šiemet knygų mugėje nusipirko net penkias knygas, kuriose rado peno būsimai kūrybinei veiklai. „Pavadinimų nesakysiu“, – nusijuokia ji, nenorėdama užbėgti įvykiams už akių.
Kol kas judvi gyvena maloniais įkurtuvių rūpesčiais. Virš parduotuvės esančiose patalpose užteks vietos ir studijai. Nors prekyba užsiima simpatiškas vaikinas, vardu Rokas, ir pačios dizainerės gali bet kada atbėgti ir padėti neapsisprendusiam pirkėjui išsirinkti drabužį, aksesuarą sau ar kam nors dovanų.
Viena kitai Jolanta ir Ieva nespėja atsibosti (nors susipykusios per tiek metų buvo ne kartą), kadangi kiekviena turi dar savo veiklos. Jolanta yra ir teatro dailininkė, nuo 1998 m. ji kuria kostiumus įvairių Lietuvos teatrų spektakliams. Kiek jų, net nebeskaičiuoja. Ieva jau 15 metų dirba reklamų stiliste, yra aprengusi daugybę lietuviškų reklamų personažų.
