Pamirštamos dietos pasekmės
Jeigu reikėtų suskaičiuoti pasaulio dietas, kažin ar joms išbandyti užtektų viso žmogaus gyvenimo. Kaskart vis įmantresniais pavadinimais ir maisto produktų deriniais dietos suvilioja net ir tuos, kurie jau ne vieną jų išbandė ir nusivylė žadamu greitu rezultatu.
Universitetinio valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė pastebi, kad naujų dietų laikomasi netikint, jog tinkamas gyvenimo būdas gali iš tiesų padėti. Pasikliauti dietomis įkvepia parodomi vien jų privalumai, o pasekmės nutylimos.
„Žmogus, kuris laikosi dietos ir sėkmingai numeta svorio, tampa įdomus žurnalistams, aplinkiniams. Iš pradžių jis mielai pasakoja savo istoriją, tačiau, svoriui pradėjus vėl augti, tas žmogus nebėra įdomus žiniasklaidai, be to, ir jis pats dažnai nenoriai dalinasi šia ne itin džiugia patirtimi“, – pastebi A. Jauniškytė.
Paklausta, kas pirmiau kyla – valgymo sutrikimas ar noras laikytis dietos, gydytoja dietologė įspėja: valgymo sutrikimų be dietos neatsiranda. Nors juos lemia įvairios priežastys, tarp jų – genetinės ir tam tikros asmeninės savybės, vis dėlto pagrindinis veiksnys kone visada yra dieta. „Žmogus gali būti genetiškai paveldėjęs valgymo sutrikimus, tačiau jeigu jis niekada nesilaikys dietos, šia liga ir nesusirgs“, – tvirtina A. Jauniškytė.
Specialistės teigimu, pirmą kartą laikantis dietos svoris nukrinta lengvai, greitai, atrodytų, be jokių pastangų. Tada apima džiugesys, euforija. Tačiau 95 proc. žmonių svoris sugrįžta ir dažniausiai – su kaupu. Norėdamas vėl numesti svorio, žmogus įsisuka į nuolatinį dietų ir persivalgymo ratą, tačiau pasiekti norimą rezultatą tampa vis sunkiau.
Valgymo sutrikimais vaikai, ypač jaunos mergaitės, gali susirgti sekdami ne tik madų žurnalais, bet ir mamos pavyzdžiu: matydami nuolat besilaikančią dietų ar nepatenkintą savo svoriu ir kūnu mamą, vaikai perima panašų požiūrį į save ir atitinkamai elgiasi.
Liekna bet kokia kaina
37 metų klaipėdietė Radvilė prašė neskelbti jos pavardės. „Gėda, – prisipažįsta ji. – Be to, apie mano ligą artimieji nežino. Aš dar tik pradėjau gydytis, manęs laukia ilgas sveikimo kelias.“
Pirmą kartą laikytis dietos Radvilė pabandė paauglystėje, pradėjus keistis kūno formoms. Tapusi šiek tiek apvalesnė, ji sulaukdavo patyčių mokykloje, pašiepdavo ir artimieji.
„Nešiojau 40 dydžio drabužius, – prisimena Radvilė. – Nusprendžiau sulieknėti, kad įtilpčiau bent į dydžiu mažesnius.“ Pirmosios dietos, pagal kurią iki minimumo sumažino su maistu gaunamų kalorijų kiekį, rezultatas buvo puikus. Greitai, be didesnių pastangų nukrito svoris, o tai pastebėję aplinkiniai negailėjo komplimentų. Radvilė, kaip prisimena, pagaliau jautėsi „normali“, pritampanti prie kitų. Tačiau būtent nuo tada kai kas pasikeitė – ji kiekvieną akimirką galvodavo apie maistą: ką valgo, kiek, ką daryti, kad nepriaugtų svorio. „Nebenorėjau grįžti atgal“, – prisimena Radvilė.
Lieknu kūnu vis dėlto ji džiaugėsi neilgai. Jau po trijų mėnesių sugrįžo visi kilogramai. Nors aplinkiniai dėl to nekritikavo, Radvilė priekaištavo pati sau.
„Gėdijausi savo kūno, nekenčiau jo ir savęs dėl silpnos valios. Vengdavau eiti susitikti su draugais, mano gyvenimas apsiribojo mokslais ir namais. Kartą mokydamasi dvyliktoje klasėje išgirdau bendraklasę smulkiai pasakojančią, kaip jos dietų besilaikanti teta visą maistą pašalina. „Kokia nuostabi idėja, kaip anksčiau nesugalvojau!“ apsidžiaugiau ir labai greitai tai išbandžiau. Nuo tada septynerius metus visą suvalgytą maistą iškart pašalindavau. Negalėjau savęs sustabdyti ir nežinojau, kodėl. Tik visai atsitiktinai supratau, kad sergu, ir labai rimtai“, – dalijasi mintimis Radvilė.
Dietų išprovokuotą bulimiją po kurio laiko pakeitė anoreksija, o šią – vėl bulimija. Radvilė iki šiol gailisi pirmos dietos dienos ir to, kad ilgai nesikreipė į specialistus.
„Mano tėvai apie ligą nesužinojo. Tad tikrai tikiu, kad nemažai tėvų nė neįtaria, jog jų vaikas turi valgymo sutrikimų. Į įvairius valgymus nevalgymus žiūri pro pirštus – išaugs, praeis. Tačiau iš tiesų retai kada praeina, ypač jeigu šeimoje laikytis dietos įprasta arba jeigu patys tėvai ne visada būna patenkinti savo kūnu“, – įsitikinusi Radvilė.
Supratusi, kad rimtai serga, pirmiausia ji bandė išsikapstyti pati. Ilgai ieškojo, skaitė specializuotą literatūrą, kol atsisakė dietų, nustojo skaičiuoti kalorijas, kasdien svertis. Taip pat mažino „draudžiamų“ produktų sąrašą, kol jame nė vieno nebeliko. Tiesa, visus šiuos draudimus pakeitė vienintelis – nevalgyti užplūdus pykčiui, nusivylimui ar kitoms panašioms emocijoms.
„Pasakiau sau, kad kai jausiuosi blogai, galiu daryti bet ką, tik ne valgyti, – prisimena Radvilė. – Galiu verkti, rėkti, neiti į darbą, paskaitas, atsiskaitymus, pasimatymus, bet tik ne valgyti. Žinojau, kad kito kelio nėra – tik pamilti save.“
Tiesa, vien atrastų sveikimo kelių neužteko: Radvilė prieš pusantrų metų kreipėsi į Valgymo sutrikimų centro specialistus. Per visą beveik dvidešimties metų ligos ir nuolatinių dietų laikymosi laikotarpį norimą kūno svorį pasiekusi buvo tik keletą kartų.
Nemeilės laikas
Psichologės Anos Vinkovskienės teigimu, sportuoti iki išsekimo, alintis dietomis yra vienas iš nemeilės sau požymių.
„Kodėl nustojame save mylėti? Dažniausiai nenustojame, o neišmokstame to dar vaikystėje: gerbti save, vertinti, ginti, – įsitikinusi A. Vinkovskienė. – Šias pamokas turėtų perduoti tėvai. Bet dėl įvairiausių priežasčių jie to nepadaro. Suaugus svarbu ne kaltinti tėvų, aplinkybių ar dar ko nors, o pradėti mokytis meilės sau, kad ir kiek metų jums būtų.“ Psichologės teigimu, išmokti vertinti save už tai, koks esi, o ne dėl to, kad kažką pasieki, – sunkus ir nelengvas darbas.
Psichologė trumpai apibūdina, koks yra save mylintis žmogus. Pirmiausia jis nebaudžia ir nežemina savęs, jeigu ko nors nežino, kas nors nepasiseka. Savo nesėkmių jokiu būdu nelaiko ženklu, kad yra netikęs žmogus. Jis gerbia save visokį, turintį trūkumų, netobulą kūną ir charakterį, pasitiki savimi, laikosi skirtingos negu kitų žmonių nuomonės.
Save mylintis žmogus pažįsta savo jausmus, moka juos reikšti, tiek teigiamus, tiek sunkesnius. Jis žino, kad turi teisę supykti, išreikšti savo pyktį tinkamu būdu ir nesijaučia dėl to blogesnis, prastesnis.
Save mylintis žmogus įsiklauso į savo poreikius ir norus, randa tinkamų būdų jiems patenkinti. Neretai žmonės į savo jausmus ar poreikius reaguoja netiesiogiai, nelabai tinkamai, pavyzdžiui, „užvalgo“ savo vienatvės jausmą, daug dirba, kad kuo mažiau būtų namuose ir nereikėtų spręsti šeimos problemų.
Kartais save mylintis žmogus koreguoja savo netobulą kūną sportuodamas, keisdamas mitybos, gyvenimo būdo įpročius, bet kūno nenualina, neišsekina, nebaudžia. Toks žmogus skiria sau laiko ir dėmesio, nepamiršta pailsėti, retkarčiais save palepina.
Išgirsti save
Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė sako, kad šiandien savo kūno nemėgsta daug žmonių. „Tai yra didelė problema, apie kurią mažai kalbama. Priešingai, ji priimama kaip norma – juk visi nemėgsta savo kūno. Tačiau iš tiesų taip nėra. Tyrimai rodo, kad žmogus, numetęs svorio, nebūtinai pradės labiau vertinti savo kūną“, – pastebi A. Jauniškytė.
Pavasarį, atšilus orams, gydytoja dietologė siūlo mesti ne kilogramus, o netinkamą požiūrį į save, savo kūną, mitybą ir pradėti labiau klausytis savęs. „Niekas negali nustatyti, kiek tiksliai žmogus turi suvartoti kalorijų per dieną, nes tai individualu.
Tačiau pats organizmas parodo, kada jam yra mažai, o kada – per daug. Labai svarbu pradėti maitintis intuityviai, įsiklausant į save, į savo organizmo poreikius: kai nori valgyti – valgyti, kai esi pavargęs – pailsėti, kai norisi miego – miegoti. Kalorijų skaičiavimas ir dietų laikymasis nėra natūralus. Juk gimdami atsinešame ne kalorijų lentelę, o natūralius pojūčius.
Alkis atsiranda ne šiaip sau ir nereikia jo slopinti vandeniu ar dar kažkuo. Alkis rodo, kad būtina pavalgyti, sotumas – kad reikia nustoti valgyti. Taip pat svarbu išmokti atskirti emocinį alkį nuo fizinio. Jeigu žmogus valgo tada, kai nėra alkanas, bet dėl sukilusių emocijų ar kitų priežasčių, kūnas, natūralu, neprašęs maisto, jį atsideda į atsargas“, – paaiškina A. Jauniškytė.
Jos teigimu, šių paprastų dėsnių dažnai nesilaikoma ne todėl, kad jie per paprasti. Dažnam darbas tampa svarbesnis negu natūralūs poreikiai valgyti, miegoti, bendrauti, sportuoti, ilsėtis.
