Man dabar 20, anksčiau kaltindavau aplinką, negerai, kad mama spaudžia eiti į muzikos mokyklą, nors kai dabar pagalvoju, tai man buvo atgaiva.
Negerai, kad verčia sportuot dėdės, brolis ir tėvai (tiesa,esu nuo pradinės mokyklos kiek apkūnoka, sverdavau per 60 kg visą paauglystę, kai esu 165 ūgio, dabar sveriu per 70, o aš sportuot visą gyvenimą nemėgau, mane sportas veikdavo labai neigiamai, viską skauda, tai sąnarius, tai širdį, tai rankas, tai dar ką nors, tai astma užeina ir panašiai, nors sveikata fiziškai yra tobula, širdis tvarkoj.
Taip, visą laiką labiausiai ir ėdė tas apkūnumas mane, bet niekad neišsilaikiau ilgai sveikai maitindamasi, labai mažai maitindamasi, o dietų išvis nepernešu, kur ten vieną produktą savaitę valgyt, ir nelabai lengvai tas svoris krenta, ir skydliaukė tikrinta ir viskas, iš nervų prasidėjo stemplės erozija.
Šiuo metu studijuoju antram kurse, turiu skolų, mokytis neišeina, susikaupt niekaip negaliu, kartais negaliu net rankų pakelt, atrodo, einu per prievartą darau.
Labai mėgdavau šeimai gamint valgyt, bet po tėčio mirties (man buvo 18) kažkaip pradėjau mažiau gamint, dabar gyvenu su sužadėtiniu, jis perima tas mano nuotaikas ir pradeda sakyt, kad tik ieškau dingsčių kaip nesportuot, kad esu tinginė, nors visa tai yra iš kažkur labai giliai, sako, kad esu žliumba, ištisai verkiu.
Bet būna krūtinėj toks nerimas apima, mintys apie savižudybę beveik kasdienybė, ypač kai priartėju prie galimybės (pavyzdžiui, ant aukšto namo stogo, atrodo bėgčiau ir greitai nebeliktų manęs, tada iškart mintys apie artimuosius ir ašaros), bet per daug bijau tai padaryt ir kažkaip gaila artimųjų, nors noras labai didelis tiesiog pradingt.
Dažnai kai verkiu prašau tėčio, kad duotų kokią ligą mirtiną, kad žudytis nereiktų... nors nesu tikinti toli gražu, netgi niekinu tikėjimą, esu linkusi gyventi virtualiai, pavyzdžiui žiūrėti daug serialų, skaityti knygas, kai nereik galvot apie savo gyvenimą...
Sunkiai miegu,sunkiai keliuosi, jėgų neturiu, visokius vitaminus išbandžius, viską amžiais skauda, nebežinau kur net dėtis... ir esmė, kad negaliu kreiptis taip tiesiogiai pagalbos, galiu tik dėl fizinių negalavimų kaip migrena ir pan., bet pas psichiatrą tikrai negalėčiau šnekėt, apsiverkčiau ir nešnekėčiau...
Maždaug gal apibūdinau viską, kas man yra, ir norėjau paklausti, ką man reikėtų daryti, gal kokio gero psichiatro pavardę žinot, nuoširdaus, geriau gal moters, manau, be vaistų jau čia neapsieičiau, bet tikrai nusibodo šitaip gyvent ir neišdrįst nusižudyt...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką regiu merginą, kuriai labai sunku. Labai sunku pažvelgti į save mylinčiomis ir priimančiomis akimis. Ir iš kur gali būti tas noras keltis, ką nors daryti arba kaip nupiešti džiaugsmą bei optimizmą, kurio tikisi kiti, jei kiekvienas rytas greičiausiai prasideda sąmoninga mintimi ar nesąmoningu pojūčiu, jog esate ne tokia, kokia turėtumėte būti.
Nerašau, kad tokia, kokia norėtumėte, nes greičiausiai daugelis mūsų tiesiog būtų laimingi tokie, kokie esame, jei daug kartų neišgirstume, jog tokiais būti nepridera, negražu, nepriimtina ir panašiai.
Rašau, jog matau merginą, kuri nejaučia meilės sau, tačiau vargiai ar galime save mylėti tiesiog, pačiai savaime, neturint priimančios ir kiek įmanoma leidžiančios būti patirties. Taigi visai verta atpažinti, kad savo santykį su kūnu, o tai reiškia ir pačia savimi, jūs tarsi gavote dovanų iš žmonių, kurie tikrai iš meilės, tačiau visgi įteikė ne patį prielankiausią savęs vaizdą jums.
Kam to reikia? Kad padėtumėte sau palengva atpažinti, ką jums pačiai reiškia būti savimi. Būti savimi neatitinkant išorinių normų, būti savimi su savo emocijomis ir išgyvenimais, būti savimi su netektimis, kurių, gali būti, vis dar nesate išgedėjusi ir paleidusi.
Savo laiške minėjote, jog neretai išgyvenate norą kaltinti aplinkinius. Labai natūralu jausti kažkada neišgyventą ar neišreikštą pyktį dabar. Žinoma, labai gali būti, jog jis kyla situacijose, kurios pačios savaime nesužadina tokių emocijų, visgi svarbu žinoti, jog šis jausmas yra normalus.
Gal būt net nebūtinai pats stipriausias, kokį išties slopinate savo viduje. Net jei priekaištavimas savo tėvams ir artimiesiems nėra veiksmingas ir kaip nors gelbėjantis, pykčio jiems suvokimas, priėmimas ir tam tikras jo išgyvenimas yra neišvengiama artėjimo prie savęs dalis.
Tačiau būtų gerai, kad pyktis dėl to, ko neturėjote būdama maža ar ką teko patirti, netaptų vieninteliu jūsų santykio su kitais, o tuo pačiu ir savimi elementu. Jums jau yra dvidešimt metų. Tai yra amžius, kuomet jau galima imti rūpintis savimi. Tai, ko greičiausiai stokojote ir tebestokojate iš artimųjų: jų priėmimo, leidimo būti, besąlygiškos meilės, galite suteikti pati sau.
Kad būtų lengviau ir aiškiau, kaip tas rūpestis savimi galėtų atrodyti, pasitelksiu vieną psichologų naudojamą metaforą. Galbūt esate girdėjusi, jog mumyse visuose gyvena vaikas. Šią frazę galima interpretuoti labai įvairiai.
Vienas iš jos paaiškinimų yra toks, jog mumyse yra mažas vaikas, maždaug tokio amžiaus, kada jis pajuto draudimą jam būti tokiu, kokiu jis nori būti, tokiu, koks jis yra. Vaikas, kurio poreikiai buvo kaip nors sutvardyti, apriboti ir tai neleido jam augti toliau. Kaip jau minėjau, paprastai tai būna poreikis būti priimtam be išlygų. Šis poreikis visuose mumyse yra gyvas, tačiau vargiai patenkinamas.
Visgi nusiminti čia nereikėtų, nes augdama savo tėvų vaidmenį to mažo vaiko atžvilgiu galite perimti jūs pati. Kuomet jaučiate liūdesį, nenorą veikti, nusivylimą savimi, galima pagalvoti, o kaip gi dabar jaučiasi ta maža mergaitė, kuri jumyse gyvena? Ko jai labiausiai dabar stinga? Ką ji norėtų išgirsti, patirti ar kaip pabūti? Atliepusi į savo mažos mergaitės poreikius, ją galėsite auginti, o pamažu augti ir pati.
Išties tai nelengvas būdas daryti vienai. Ir nors rašote, kad negalėtumėte kreiptis pas specialistus dėl savo emocinės būklės, labai raginčiau išdrįsti tai padaryti. Psichologai ar psichoterapeutai tam ir yra, kad padėtų išgyventi jums skausmą, kuris reiškiasi ašaromis ar kitomis emocijomis ir dėl to neverta savęs stabdyti.
Verkimas psichoterapijoje, kitaip nei neretai mūsų visuomenės ribose, nėra silpnumo ženklas ir jo nėra vengiama ar jis kaip nors smerkiamas. Dėl to net jei kurį laiką tai bus tik verkimas šalia kito, jis greičiausiai bus priimtas ir pamatytas kitaip, nei esate iki šiol patyrusi.
Taigi apibendrinant, labai drąsinčiau dėmesį nukreipti savęs kaip mažos mergaitės link ir po truputį ją auginti. Kita vertus, išdrįsti priimti profesionalią pagalbą, kurios metu turėsite galimybę patirti ne tik kitokį santykį su savimi, bet ir kitokį santykį su kitu asmeniu, kuris neretai būna gydantis ir padedantis atrasti, kas palaiko tokią slogią būseną ir bejėgiškumą gyventi.
Nuoširdžiai su jumis.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
