Prieš tai tėvai pergyvendavo dėl televizoriaus, nes vaikas nekvėpuodavo grynu oru ir gadindavo akis. Dar prieš tai aistros kaisdavo dėl kino, nes vaikai pabėgdavo į kiną, užuot dalyvavę visuomenei naudingame darbe.
Jūs nepatikėsite, bet Viduramžiais, vos atsiradus spaudai, kunigai labai pergyvendavo dėl to, kad vaikai ir jaunuoliai įninka skaityti, tuo nukreipdami savo mintis nuo maldos.
Jūs pasakysite, kad problema yra per daug rimta, kad apie ją būtų galima kalbėti ironišku tonu. Ir būtinai pasiguosite, kad štai jūsų vaikas neatsiplėšia nuo kompiuterinio žaidimo. Jis žaidžia ne tik dieną, bet ir naktį. Todėl iš ryto negali atsikelti į mokyklą.
Vis dažniau su nerimu žurnalistai klausia medikų: ar priklausomybė nuo kompiuterio jau įtraukta į ligų sąrašą? Ar nuo jos jau gydo? Ir medikui tenka atsiprašančiu tonu sakyti: ne, tokios ligos dar nėra, bet ji siūloma. Ir ne, nuo jos patikimo gydymo nėra.
Todėl psichologai - psichoterapeutai ieško savų būdų. Kurie atitinka psichologo sveiką protą ir patirtį. Pavyzdžiui, būdas toks: GRIEŽTAI UŽDRAUSKITE JAM ŽAISTI! TIESIOG JĖGA ATPLĖŠKITE IR IŠJUNKITE!
Ir susigėdę tėvai ima murmėti: „bet jis manęs neklauso... kaip jį atplėši?“. Į ką psichologai griežtai atsako: „PADARYKITE TAI JĖGA. IR VISKAS“. O internete jau keliauja youtube filmukas apie tai, kaip gydytojo patarta mama griežtai neleidžia vaikui žaisti žaidimų. O jis klykia ne savo balsu ir keikia mamą.
Pirmiausiai pažiūrėkime į situaciją mediko akimis. Kas gero ir kas blogo atrasta tiriant vaikus, žaidžiančius kompiuteriu?
Gera žinia yra ta, kad vaikas, daug žaidęs strateginius žaidimus ir šaudykles, išvysto greitesnę lyginant su kitais vaikais reakciją ir yra lankstesnės psichikos. Tai reiškia, kad jo dėmesys greitai persijungia. Ir nenuostabu: žaidimai sukurti taip, kad žaidėjas greitai reaguotų į pasirodančius priešus ir neleistų savęs nužudyti.
O strateginiame žaidime reikia sumaniai skirstyti resursus tarp statybų, kariavimo bei gyventojų gerovės. Kas, žinoma, palaiko strateginį mąstymą. Nes bet kas, ką žmogus daro dažnai, vystosi. Ir jei jums kilo abejonės, pamėginkite susirungti su vaiku: kas greičiau nežiūrėdamas parašys SMS viena ranka – jis ar jūs? Ir kas greičiau pastebės kažką miške? O kas greičiau pakeis savo nuomonę apie kokį nors dalyką?
Bloga žinia yra ta, kad ilgiau nei dvi valandas žaidžiant kompiuteriu pavargsta akys, dėl ko atsiranda maudimas kaktoje. Taip pat po ilgo žaidimo kyla lengvas susierzinimas. Ir miego poreikis išauga bent pora valandų. Dėl ko, matyt, žaidžiantys vaikai ir neišsimiega.
O svarbiausia - azartas. Šiuo metu kompiuterinis žaidimas savo įdomumu tikrai lenkia mokyklines pamokas, knygas bei filmus. Taip jau yra, ir kodėl nepažiūrėjus į problemą iš šio taško: jei kompiuteriniai žaidimai kol kas laimi, tai kodėl nepabandžius juos nukonkuruoti?
Dauguma jūsų bejėgiškai pasakys: ne, aš nenukonkuruosiu. Aš nemoku. Aš neturiu laiko. Aš nežinau kaip. O tie suaugę, kurie turėjo reikalų su alkoholine ar azartine priklausomybe, atsidus ir tars: neišdegs. Niekas negali jėga nutraukti priklausomybės. Jei tik pats žmogus nenorės.
Į ką aršūs pašnekovai rūsčiai atsakys: kalba eina apie vaiką. O jei jis gers nuodus, jūs irgi nieko nedarysite?
Pagalvokime, ką iš tiesų mes galime padaryti. Eikime nuo radikalių priemonių prie liberaliausių. Pirmiausia, mes galime iš tiesų paskelbti kompiuteriui karą. Mes galime apsaugoti jį slaptažodžiu, kad Windows nepasikrautų. Mes galime išnešti maitinimo laidą ar kabelį, jungiantį jį su monitoriumi - jei tai ne nešiojamas kompiuteris. Galimas vaiko atsakas: mūsų prašymų boikotas; nuėjimas žaisti pas draugą.
Antras dalykas - pokalbis. Mes turime būti užtikrinti, kad kompiuteriu žaisti išvis nesveika ar nesveika žaisti per ilgai. Tuomet mes pasakysime vaikui savo nuomonę ir aiškiai nustatysime laiką, kurį galima žaisti. Ir numatysime sankcijas tam atvejui, jei vaikas tą laiką viršys.
Sutartis pasirašoma abiejų pusių ir padedama prie šeimos dokumentų. Galimas vaiko atsakas: nesutiks pasirašyti; derėsis dėl ilgesnio laiko; sutiks, bet paslapčia sutarties nevykdys; ims su jumis diskutuoti motyvuodamas tuo, kad visi jo draugai žaidžia; sutiks ir vykdys. Bėda ta, kad sutarties vykdymą reikia griežtai kontroliuoti. O sutartyje nurodytų sąlygų laikytis. Ką kartais sabotuoja sutuoktinis, kitas vaikas ar seneliai.
Trečias dalykas - prisijungimas prie vaiko. Jūs patys imate žaisti, kad suprastumėte, kas tuose žaidimuose tokio patrauklaus. Taip, nenustebkite, bet yra toks keistas būdas elgtis su vaikų problemomis: pamatuoti jas ant savęs, įlendant į vaiko kailį.
Pliusai tie, kad dabar jūs galite ramiai diskutuoti su vaiku apie, tarkime, žaidimo „Skyrim“ pranašumus prieš „Far Cry“ arba lyginti savo ir jo lygius RPG žaidimuose. Jūs tampate vaikui pilnaverčiu pašnekovu. O protarpiais tarp šitų pokalbių jūs galite pasišnekėti ir apie mokyklą, ir apie tai, ką reiktų padaryti namuose, ir apie sportą bei keliones.
Minusai: jūs galite patys įsitraukti į žaidimą, pamiršdami visa kita. Jums bus sunkiau palaikyti tradicinį tėvų vaidmenį, nes jūsų sąveika su vaiku panašės į draugystę. Ir viena iš jūsų pažįstamų būtinai pamokančiu tonu pasakys jums: tėvai turi būti tėvai savo vaikams, o ne kokie nors „padružkės“.
Į tai nėra ką atsakyti. Tai yra gryna tiesa. Galima tik prisiminti seną indų posakį:
MAŽAS VAIKAS MUMS TURI BŪTI PRINCAS;
MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAS – VERGAS;
PAAUGLYS- DRAUGAS.
Gal ne taip ir blogai susidraugauti su vaikais jiems augant? Kada tai yra pakenkę augančiai kartai?
Olegas Lapinas
