Kur dirvonai stovi
Anykščių krašte, Deveikių valsčiuje, prabėgo jaunystė, ištekėjo, užauginti vaikai. Ir dabar močiutei apmaudu, kad ten, jų žemėj, dirvonai stovi – nėra kam pasirūpinti. O dirbti žemę jai buvo smagu ir, kaip pati sako, ūkyje viskas sekėsi. Kai moterys greta viena kitos laukus ravėdavo, ši iš karto dvi vagas apeidavo.
Su būsimu vyru Povilu kaimynų krikštynose susipažino, o paskui vis bažnyčioje susitikdavo, po pamaldų pasišnekėdavo. Ir dabar atsimena savo gražią kaip dobilo žiedas plisuotą suknelę, septynis kilometrus su ja į bažnyčią eidavo ir visų pastebėta buvo.
Paklausta, ar buvo laiminga, sako: „Sveika buvau, jėgų turėjau, ko gi dar”. Šokiams nebuvo labai ukvatos, nors gegužinių nepraleisdavo.
Ar anksčiau kitaip mylėdavo? Pašnekovė sako, kiek atsimena – jiems svarbiausia būdavo įveikti visus darbus: „Kai visuomet darbi, tokie niekniekiai nerūpi”. Rūpėjo prasigyventi. Taigi ilgai ir teisingai draugavę, abiejų tėvams pritariant, nutarė, kad dviem gyventi bus lengviau. „Vinčiavojomės vasario 16–ąją, tai kai ėjom, miestely žydai pro langus vėliavas iškišę mojavo”, – prisimena p. Zofija.
Kaimynams laikraščius skaitydavo
Vyras Povilas buvo net dvi gimnazijos klases baigęs – laiškus, prašymus už visus kaimynus rašydavo. Per tas jo gazietas ir apsibardavo kartais, nors šiaip gražiai gyveno.
Retai supykstanti p.Zofija, pavyzdžiui, mena apmaudą, kai prie jos gražiai balta staltiese padengto stalo kaimynai su kailiniais susėsdavo pasiklausyti vyrą skaitant laikraščius, o blogai dažytų kailinių rankovės staltiesę ištepdavo. Arba kai šeimininkas, ilgai prie knygų vakarojęs, rytinės ruošos sunkiai keldavosi.
Paklausta, kodėl jos pačios tada vyras skaityti neišmokė, tik ranka moja – ištekėjus ne skaitymai rūpi. Vis dėlto moteriškė mokslo vertę žino – net susigraudina prisiminusi, kaip viename pavasarininkų susiėjime kunigas paprašė, kad vaikai ką nors padeklamuotų. Niekas nemokėjo, tik jų sūnelis Aloyzas padeklamavo: „Angelėli, sargužėli, saugok mane visados – moksle, darbe ir maldoj – saugok šiandien ir rytoj”. Kunigas taip apsidžiaugęs, kad vaiką ant pečių į statų kalną užnešė. Ilgai dar apylinkėje apie tai kaimynai šnekėjo.
Reikia vaikus mokyti, sako pašnekovė, kad žmonės paskui nesakytų apie jų protą: kiek kaimo berniokas, tiek miesto teliokas. Arba dar sakydavo: kad biednas, tai durnas, kad durnas tai biednas. „Ar biednystė nuo Dievo?”– klausėme senolės. O ji atsakė: „Jei žmogus ne pijokas, jei ne tinginys, vis tiek gyvins – reikia ir vikrumo, ir gudrumo. Va aš iš miesto vyrui parnešdavau ne pakelį cigarečių – mat atplėš ir išdalins kitiems – o palaidos tabokos. Patys papirosus sukdavo – vis pigiau buvo”, – aiškina močiutė.
Praėjo du karai ir valdžių galybė
Abu karus atsimenanti p. Zofija džiaugiasi, kad ne prie didžiųjų kelių – kiek nuošaliau gyveno, vis mažiau užkliūdavo. O sunkumų buvo daug, tik ji vis tą stebuklingą žolelę – kantrybę – turėjo. Prie Smetonos, kai vyras susirgo, reikėjo jai ir vyriškus darbus atlikti, ir ligonį Kaune paguldyti į ligoninę. Diena ligoninėje 10 litų kainavo, o už kiaušinį tik 5 centus mokėdavo – kaip tokią sumą surinkti. O kai vokiečiai užėjo – viską atimt bandė, teko žemėn užkasti skrynias su grūdais, kitus daiktus. Net girnas, ir tas išsivežė. Gerai, kad tuo metu namie šauktinių neturėjo – vyras per senas į armiją buvo, o vaikai per maži.
Namus buvo gražius pasistatę, per karą jie išliko, bet po karo močiutė sako: „Skrebai sučiupo vyrą, prigrasino ir privertė pasirašyti, kad sutinka stotį į kolūkį. O partizanai už tai sodybą sudegino, taip norėję įspėti kitus, kad į kolūkius nestotų. Argi kas savo noru būtų užsirašęs, savos žemės būtų atsisakęs? Neduok Dieve, bet juk vieni iš valsčiaus dieną ėjo, kiti naktį iš miškų.Visų bijot reikėjo. Kas buvo miške, beveik visi žuvo”.
Paklausta, kuri valdžia buvo geresnė, o kurią keikė, sako: „Gyvenant ant ūkės, nėr laiko apie valdžią mįslyt. Jei nori turėt, reikia dirbti – bent kiek nuslysi, ne laiku pasėsi, nieko nebus. Apie žemį suprasti reikia”. Jei kartais p. Zofijai atrodo negerai valdžia daranti, tada senolė sako: „Neprisėjo man nekįst, žmogui sava vieta turi būti. Pats būk geras, ir visi bus geri”. Pykčio, keršto nei valdžiai, nei žmogui niekad nejautė. „Žmogus turi būti savo sąžinėje, jei kitas puikybę paima – tai ir negerai.Visa ko galybė – kantrybė”. Kai vyko baisūs dalykai, močiutė meldėsi: Viešpatie, atleisk, jie nežino, ką daro.
Vyrą gerumu priveiksi
Visais laikais žmonės bandė įminti ilgaamžystės paslaptis, taigi ir mes klausėme, kaip ji gyveno, ką valgė, ką gėrė, kad tvirta 100 metų sulaukė. Beje, vaistų ir dabar jai beveik nereikia. „Kokie ten vaistai,– sako senolė,– valerijono šaknų prisiaugindavom. Tik reikėjo nuo kačių saugot – jos tas šaknis kapstydavo, prisilaižydavo ir kad dūksta, voliojasi”.
Kai jaunesnė buvo, viskas jai tiko – „tik cviekų nevalgė”. Apetitu nesiskundžia ir dabar. „Pasnyko ščyrai laikėmės, o ir ne pasnyko metu, penktadienį, šeštadienį, mėsos nevalgėm, tik kisielių avižinį, saladušką (daroma iš raugintų ruginių miltų), burokėlių paraugtų. O ir per Velykas vieno kiaušinio man užtekdavę, nepersivalgydavau. Visur reikia tvarkos laikytis – žmogus ne gyvulys, kad persiėstų. Ir gyvulius pavasarį reikėdavo saugot, o tai išpuola, persiėda, paskui vidurius išpučia, voliojasi. Jei laiku nepradursi ir oro neišleisi, padvės”.
Šampano sakė negers ir per jubiliejų – šampanas jai kaip laukinių obuoliukų sultys. O štai „Trejų devynerių” taurelė labai tinka. Bet nepadaugindavo jos šeimoj ir jaunystėje. „Vyras buvo kultūringas, mokėjo svečius priimti. Ogi trys žentai – tai ir pašokinėt reikėdavo”, – porina p.Zofija.
„Tai ar reikia apie vyrus šokinėt?” – klausėme senolės. „O kaipgi, – sako, – gerumu labiau vyrą priveiksi, vyru džiūgautis reikia. Dar moma sakydavo, vyru niekam nepasiskųsi, net kunigas sakys: nešok kaip varlė prieš dalgį”.
Dabar – ponavoja
Keturi vaikai aniems laikams lyg ir mažoka – to ir paklausėme p. Zofijos. O ji sako: „Vaikus gimdyti maža – reikia jiems gyvenimus duoti. O kad paleidai ant svieto, tai dar ne viskas. Sakydavo, kad bagotas turtingas pinigais, biednas – vaikais. Bet vaikai geriau už pinigus – ypač kai auginti dorai, teisingai, kad ir Dievui, ir valstybei tiktų. Anksčiau, kai pasistatėm trobas, buvo džiaugsmas. Bet va, ėmė jas ir sudegino. Dabar gyvenu pas vaikus, krutu ir džiaugiuos. Dabar „ponavoju”, – tęsia močiutė, – sėdžiu šilumoj, soti, ne nuoga. Gera, kaip bus geriau. „Jaunystė – ponystė, senysta – ubagysta”, bet man netinka, labiau atvirkščiai. „O apie mirtį ar pagalvojate?” – paklausėme pabaigoje. „Prieis ir negalvota...” – juokiasi senolė.
