Kai kurie žmonės, kaip A. Čechovo personažas, pasakys, kad turi būti abu dalykai. Ir kad šie dalykai vienas kitam neprieštarauja, o netgi padeda. Štai apsirengiu aš gražiu kostiumu, atsisėdu su gražiais vaikais ir gražia žmona į gražią mašiną ir lėtai nuriedu nuo savo gražaus namo. Ir kas bepamatytų, pasakytų, kokia graži mūsų šeima. Ir štai tada,- sako toks žmogus- kai aš įsivaizduoju, kaip gražiai atrodau, aš ir jaučiuosi gerai. O jei mano rūbai negražūs, žmona negraži, vaikai murzini, mašina aprūdijusi, o butas blokiniame name sutrūnijęs – tada aš ir jaučiuosi blogai.
Panašiai ir su girdimais dalykais - jei, sako, mano namuose skamba tylūs komplimentai, žmonos žodžiai “eik valgyti, viskas atšals” ir jei vaikai mandagūs bei kartais tyliai groja pianinu - štai tada aš gerai ir jaučiuosi. O jei namuose klyksmas: ”tu man visą gyvenimą sugadinai”, vaikų spiegimas ir durų trankymas - tada aš blogai jaučiuosi.
Taip sakantys žmonės dažniausiai būna susirūpinę tuo, kad viskas atrodytų ir skambėtų gražiai. Tarkime, jie nenuilsdami sako:
Vaikai, nutilkite, negražu taip rėkti;
Užeikite, užeikite, čia pas mus tokia betvarkė...
Nekreipkite dėmesio, nesiaukite, pas mus čia nesutvarkyta;
Nieko tokio, viskas normalu (čia kai atsitinka kas nors);
Ne, aš nepykstu, viskas tvarkoje (čia kai įsižeidžia).
Gyvena tokie žmonės, gyvena, ir viskas pas juos normalu, viskas ramu, viskas kaip reikia... Papildomai toks žmogus išmoksta atsipalaiduoti - su alumi prie televizoriaus arba sveikais būdais - pirtimi, autogenine treniruote, raumenų atsipalaidavimu ar dar kaip nors.
Tik staiga – bum!- susirgo artritu. Arba – bum!- vaikas į psichiatrinę atsigulė. Arba – bum! - neištikimybė. Arba – bum! – ne iš šio, nei iš to skiriasi.
Visi šie “bum“- tik visiems aplinkiniams “bum”, nes netikėti, todėl jie greitai tampa kaimynų ir pažįstamų apšnekų objektu. O pačiam tokiam “gražiai gyvenančiam” žmogui seniai viduje ne tik pikta, bet ir labai liūdna, o dabar dar ir gėda būna. Arba jau negėda, nes viskas “dzin” pasidaro.
Tačiau jų vaikai viską iš jų išmoksta, paauga ir savo šeimose vėl propaguoja “gražų“ gyvenimą. Puoselėja frazes: “vaikai, nutilkite”, kartoja: “prašome nesiauti”, murma mandagumo frazę: ”čia pas mus tokia betvarkė”. Kai įžeidžia kas ar supykdo - jie nieko nejaučia ir sako - “normalu”. Kai numiršta kas - neverkia. Ir paaiškina: ”svarbiausia - nesinervinti, nes visos ligos nuo nervų”. “Nervų ląstelės,- sako, -neatsistato”. Ir supranta jie tai šitaip: ”nesinervinti” - reiškia “nejausti jausmų”. Ir viskas tada jiems būna gerai, kol kas “nesunervina”. O jei ne - apie ką dar čia kalbėti?
Tačiau iš kažkur atsiranda tokie keisti žmonės, kurie įneša painiavą. Ir kodėl jie sako, kad, atseit, labai sveika šeimoje išsirėkti ir pasibarti? Ir neva po to kažkaip santykiai pagerėja ir netgi atsiranda noras seksui. Negali to būti. Kas čia - koks nors itališkas iškrypimas? Na, kaip galima gerai jaustis vykstant negražiems dalykams?
O šie žmonės ir paaiškina: kai jūs mums siūlote gražiai kalbėtis ir gražiai elgtis, mes baisingai įsitempiame, imame meluoti vienas kitam, dėl to pradedame savimi nepasitikėti, jaučiame nerimą. Na, kaip moteris prieš mėnesines. Įsivaizduokime, kad po PMS mėnesinės taip ir neatsirastų - koks būtų siaubas? Kokia nepakeliama įtampa. Taip būtų ir mums neišsirėkus.
Mes,- sako toliau šie keisti žmonės,- suprantame, kad jūs manote, jog svarbiausia gyvenime - “nesinervinti”, mes netgi sutinkame su šiais žodžiais. Tik šitaip, kaip jūs siūlote, jūs, mūsų akimis, save sargdinate. Nes jūs painiojate du dalykus: “įsitempti” ir “jausti”. Taip, ligos būna nuo ilgalaikės vidinės įtampos, nuo nesaugumo ir nerimo, nuo nepasitikėjimo savimi, tarkime, nuo chroniško liūdesio ir pažeminimo.
Tačiau visos šios nemalonios būsenos kaip tik ir vystosi žmonėms, kurie nemoka jausti ir reikšti emocijų arba moka, bet negali. Pavyzdžiui, ir pyksta ant ko nors, ir myli tą patį žmogų. Suprantate, “nervai”- tai nėra tiesiog “pykstu” ar “liūdžiu”. Jausmus pergyventi sveika, o “nervai” yra “nemoku jausti liūdesio ar pykčio”. O ne taip, kaip jūs įsivaizdavote - ”nejauti pykčio, liūdesio, nusivylimo”- neturi ir “nervų”. Atvirkščiai, šitaip viską, kas gyva, neigdami mes neigiame dalį savo gyvenimo, ignoruojame jį arba slopiname- ir būtent tada įsitempiame ir susergame.
Tada pirmieji žmonės suraukia kaktas ir kažką šnabžda. Jie mąsto. Palaukite, tai ką - labai sveika garsiai rėkti ir gal net muštis? Na ne, antai aš vieną kartą gyvenime pakėliau balsą ant vaiko - o po to man galvą skaudėjo. Aha,- pritaria kitas,- aš irgi sykį ant pavaldinio bandžiau rėkti - tai man bloga pasidarė ir net kraujospūdis pakilo. Kažkas čia ne taip su jūsų “emocine iškrova”. Gyvenimas ką kitką rodo. Pasenęs požiūris.
Tada jausmų šalininkai nutyla. Tik vienas iš jų, ypač pažengęs, psichoterapijos kursą praėjęs ir meditaciją praktikuojantis, nenusileidžia ir klausia: “palaukite, sako- jums ant vaiko parėkus galvą skaudėjo? O jūs nebandėte stebėti savo skausmo - ką jis jums sako?” Į ką susiraukęs žmogus atsako: ”eikit jūs, ko čia tą skausmą stebėti? Išgėriau analgino ir viskas”.
“O man, -neatstoja pažengęs,- kai meditacijos grupėje mes su žmona rėkėme vienas ant kito pusę valandos - siaubingai ne tik galvą, bet visą kūną skaudėjo. Tik mūsų vadovas sakė, jog taip ir turi būti. Kad, atseit, mes užsimerktumėm ir savo skausmą stebėtumėm. Ir žinai, kas atsitiko? Po penkiolikos minučių man iš akių ašaros pasipylė, aš prisiminiau, koks kaltas prieš vaikus jaučiausi... Vienu žodžiu, kažkokie man nepažįstami jausmai mane užpuolė. O mano žmonai kitaip, parėkus kažkokia neregėta stiprybė atsirado, ji žemę po kojomis pradėjo jausti. Ir suvokė, kad iki šiol ant savo tėvų pyksta”.
“Ir ką? Gerai buvo?”- skeptiškai klausia antrasis. “Žinai, iš pradžių buvo siaubingai sunku, bet per metus mano kraujospūdis susinormalizavo, o žmonai praėjo panikos priepuoliai”. “Tai čia nuo saulės aktyvumo”. “Gal ir nuo jo. Tik aš dabar pykti ir liūdėti nebijau.”
Štai kai kurie iš jūsų pamanys, kad tai vėl psichoterapijos reklama. Atvirkščiai, psichoterapeutai dažniausiai labai atsargiai renkasi savo pacientus, o meditacijos grupių vadovai labai nenoriai sergančius ir labai neurotizuotus žmones ima į savo grupes. Nes reikšti savo jausmus gali tik tada, kai tuos jausmus pajunti. O tam, kad juos pajustum, reikia, kad susilpnėtų tavo psichologinė gynyba. Kuri veikia kiekviename žmoguje, tame tarpe ir manyje, ir tavyje. O psichologinė gynyba - mūsų charakterio dalis. Ir jei šeimos narių charakterio savybė- gražūs, mandagūs žodžiai ”prašome nesiauti” ir “aš myliu visus žmones”- šią charakterio savybę keisti gali tik dirbdamas su savimi kelis metus. Ir dar jei kita pusė to paties nori.
Na, o ką man pasakyti klausiančiam šios diskusijos iš šalies? Psichoterapijoje reiškiamą šeimos narių pyktį aš pažįstu ir jį toleruoju. Tipiškas itališkas arba tipiškas žydiškas šeimas aš pažįstu mažokai. Kai vaikystėje kaimynai nuolat rėkaudavo, nelabai mėgdavau, tačiau mažas jausdavau smalsumą- vis šioks toks įdomumas būdavo. Tačiau kad po audringų šeimyninių scenų santykiai tikrai pagerėja - esu pastebėjęs ne aš vienas.
Jei jūs paklausite, ar man labiau patinka gražiai atrodyti ir niekad nepykti bei neliūdėti ar geriau paliūdėjus ir negražiai papykus gerai pasijausti- aš už antrą variantą. Keistas dalykas, tačiau pastebėjau, kad kuo mažiau kreipi dėmesį į tai, kaip atrodai, tuo daugiau ir tikrų draugų, ir meilės atsiranda... Nežinau, kodėl taip čia yra- tikriausiai dėl saulės aktyvumo.
