Ant pasaulio lėtai leidžiasi nakties uždanga. Senajame parke tylu ir tik tai vienam, tai kitam jo pakrašty tarsi kosėdami traška sušalę medžių kamienai. Ramu ir miestelyje. Iš kaminų kylantys dūmai tingiai paišo keistas linijas žvaigždėtame danguje. Žydo Motelio Aso krautuvėlė jau uždaryta, bet pats savininkas dar ne namie. Stovi tarpdury, mįslingai žiūri aukštyn ir tarsi varžydamasis su kaimynų kaminais, kiek turi sveikatos, papsi savo kukavinę pypkę. Staiga vakaro idilę pertraukia šaižus žviegimas. Netrukus vėjas atneša salsvą svilėsių kvapą ir žinią, jog rieznikas jau baigė darbą, gurkštelėjo šviežio kraujo ir greitai kažkieno namuose pakvips šviežiais, su raugintais kopūstais troškintais grobeliais...
Dvaras vis labiau gaubiasi naktimi. Tėvas Karpis įsitaisęs senoje šeimos bibliotekoje. Toje pačioje, kurią visai nesenai inventorizavo pats pirmų lietuviškų metskaitlių autorius Laurynas Ivinskis. Žemai, rausvajame kambary, skamba fortepijonas. Ką tik iš kelionės grįžusi panelė Marija Joana groja motinai populiarią prancūzišką melodiją. Visuose penkiuose dvaro židiniuose jaukiai spragsi ugnis...
Jau kuris laikas viešoje erdvėje sunkiai ir nelabai vykusiai vis bando megztis diskusija, jog dvarą galėtų perimti savivaldybė, kuri pritrauktų investicijas ir ši unikali erdvė būtų pritaikyta turizmui. Bet prieš pradėdami svarstymus paklauskime savęs: ar dar reikia, ar norime, ar galime priimti žinią, kurią mums siunčia Lietuvos dvarai?
Atsakymas akivaizdus – Lietuvai nereikia dvarų. Ir tai ne tik šiandienos pozicija. Dvidešimto amžiaus pradžioje, pirmaisiais nepriklausomybės metais, buvo nubrėžta pakankamai aiški takoskyra tarp valstybės ir bajorijos. Provincialumas nugalėjo ir „mėlynas kraujas“ iš esmės buvo eliminuotas iš valstybės valdymo. Mano nuomone, pradėta žemės reforma sužlugdė daugumą dvarų, kurių žemes jų valdytojai buvo kažkada gavę iš pačių Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių. Palikta tik legenda, mitas apie kažkada garsias gimines valdžiusias ir kūrusias Lietuvą.
Paplinta Lietuvos, kaip kaimietiškos kultūros, kaimietiško gyvenimo būdo, mentaliteto, valstybės įvaizdis. O bajorai? Jie visi lieka ten, XVIII a. pabaigoje, priešpriešos, nesutarimų, ambicijų draskomoje Abiejų tautų respublikos agonijoje. Tarsi nebūtų bažnyčių, vienuolynų, bibliotekų, meno šedevrų, mokslo ir technologijų laimėjimų, kuriuos Lietuvai dovanojo didikai.
Žiūrėdami į jų rūmus ir skaičiuodami turtus mes pamirštame, kaip badmečiais varguomenei būdavo atidaromi aruodai ar už auksą iš Europos perkami maisto produktai. Neretai nutylim, kad kone visi didieji sukilimai vardan Lietuvos ir jos žmonių buvo remiami ir finansuojami tų pačių bajorų. Prasideda sovietų okupacija ir bajorija, kaip klasinis priešas, imama naikinti fiziškai.
Atkūrus Nepriklausomybę situacija nepagerėja. Tai, kas galėtų ir turėtų būti tautinio pasididžiavimo ramsčiu, mano galva, be atodairos naikinama. Geriausias (ir ciniškiausias) to pavyzdys – Valdovų rūmai. Valstybė kiša milijonus pseudo paveldui su šimtus tūkstančių kainuojančiais židinių „muliažais“ ir nekreipia visiškai jokio dėmesio į tai, kad visoje šalyje nyksta, žūsta šimtai unikalių paminklų: dvarų, parkų, vienuolynų.
Eilinį kartą užsukęs pas atsakingą valdininką bandai jam aiškinti, kad čia, šalia, yra dvaras, parkas, kurį reikia gelbėti, nes tai yra istorija mano krašto, mano šalies. Žmogelis tik ciniškai šypteli ir bereikšmiu balsu tarsi žirnius išberia: „Jūs ką, norite žaisti istoriją? Geriau užsiimkit kuo nors naudingu.“ Kai tai girdi trečią, šeštą, dešimtą kartą iš žmonių, kurie atsakingi, kad tai, ką kažkada pastatė mūsų protėviai, išliktų, norom nenorom imi galvoti, kad mūsų valdžia išleisdama milijonus Lietuvos, kaip drąsios valstybės, įvaizdžio formavimui, neturi ryžto pripažinti, kad einame dvasinės savižudybės keliu.
Į pirmą vietą iškelta socialinė politika į šoną nustūmė visas likusias gyvenimo sritis. Dalyvaujant viename seminare Vilniuje lektorius paprašė prisistatyti visus jo dalyvius. Išgirdęs, kad esu iš Pasvalio, jis šyptelėjo: „Čia tie, kur neplaunat kelnių“. Suglumęs paaiškinau, kad bent per didžiąsias šventes, jei neplaunu, tai bent išsipurtau šį rūbą, ir paklausiau, kodėl jis taip keistai įsivaizduoja pasvaliečius. „Buvom ekspedicijoj. Gyvenom dvi savaites ir matėm, kad norvegai žmonėms veža rūbus dideliais maišais. Šie net neplovę juos nešioja, o paskui išmeta, juk vėl atveš“.
Kitas atvejis. Vienoje seniūnijoje jauna 20 – 25 metu mama įnirtingai koneveikė socialinę darbuotoją: „Kur mano blynų mišinys! Visais mėnesiais buvo blynų mišinys, o dabar tik miltai! Ką aš duosiu savo vaikams valgyti!?“. Ir dar – dažnas septintų aštuntų klasių moksleivis daug geriau žino pašalpų skyrimo tvarką nei, pavyzdžiui, senąsias Lietuvos sostines.
Mes tik duodam: pašalpas, kompensacijas, maistą. Duodam nereikalaudami nieko mainais. Duodame, tarsi tai būtų savaime suprantama. Duodame, kad užkištume skrandžius (gerkles?). O kai indai ištuštėja, drebiame į juos „Gyvenimo kryžkelių“ šlamštą, kišame ten pajacu paverstą romą, apie kurį staiposi šeimos (!) „ištroškusios“ gražuolės, ir užpilame tirštu „aukštuomenės“ kronikų padažu.
Kultūra? Apie ką jūs čia? Mieste ji lyg ir egzistuoja. Tiesas, labai keistu pavidalu, nes jei anksčiau menas formuodavo žmogų, tai dabar viskas atvirkščiai. Tegyvuoja tai, kas lengva, nesudėtinga ir ... apie antrą galą! O provincijoje viskas gerokai paprasčiau. Čia viskas sukasi apie keletą „kvailelių“ idealistų, besiplėšančių per kelis darbus, kad išlaikyti šeimas, o vasarą važiuojančių į norvegijas skinti braškų tam, kad dar vienus metus galėtų šalia savęs kurti (dažniausiai už savo pinigėlius) kažką gražaus, prasmingo ir tikro.
Labai gerbiu gatvių valytojus (pats kažkada nuo to pradėjau) – tai garbingas darbas. Ne mažiau žaviuosi bibliotekininkais, kurie tarsi paskutiniai donkichotai bando kovoti su skaitmenizacijos monstrais. Nuo sausio pirmos bibliotekininkas uždirba maždaug penkiais litais daugiau nei gatvių šlavėjas. Ar tie penki litai ir yra pridėtinė mūsų kultūros vertė?
Restruktūrizuojant ir optimizuojant ne visuomet prisimenama, kad už sąmatų ir sąskaitų slypi žmonės. Aš greičiausiai neteisus, bet kažkodėl tikiu,kad jei iš dešimties, dvidešimties, šimto kaime ar miestelyje gyvenančių vaikų bent vienas atras knygą, pajus gimto žodžio, dainos jėgą, tai bus didžiulė bibliotekininko, muziejininko, kultūros darbuotojo pergalė šiame nihilizmu persunktame pasaulyje. Gal tiesiog vertėtų vieną kartą atsisukti į žmones. Išsivalyti nuo „durininkų“ – tų, kurie tiesiog pagal grafiką atrakina ir užrakina jam pavestą įstaigą bei laiku surašo reikiamas ataskaitas. Suteikti prideramas darbo ir kūrybos sąlygas gabiems, talentingiems, mylintiems savo darbą ir kraštą žmonėms.
Sakysit – neapsimoka. Brangu. Neekonomiška. Taip. Biblioteka, muziejus, kultūros namai niekada nebus rentabilūs. O ką jau ir bekalbėti apie dvaro sodybą! Tai neabejotina našta tiek savivaldybei, tiek valstybei. Bet tokiu atveju ar žinote, jog nei vienas, net ir labiausiai lankomas, Lietuvos muziejus nesugeba savęs išsilaikyti. Neapsimoka Čiurlionis, nepelningi D. Poškos Baubliai, nuostolingas Jūrų muziejus...
Ar apsimoka būti lietuviu? Mes jau nebegalime didžiuotis savo gaminiais, tautiškumas vis dažniau vadinamas nacionalizmu, o senosios vertybės negrįžtamai transformuojamos į kosmopolitines-marketingines akcijas. Mūsų kalba, istorija, kraštovaizdis tampa tik gražiu atviruku, paženklintu UNESCO ženklu. Bet ne daugiau. Pamenat Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“? Europos Sąjungos atneštas materializmas atima iš mūsų tautinę savastį. Tai ir yra tas mūsų galvas spaudžiantis diržas, vis labiau ir labiau verčiantis mus mankurtais.
Sukurta šimtai instrukcijų, direktyvų, pseudo saugiklių, turinčių saugoti ir ginti demokratiją, laisvę, žmogaus pasirinkimą. Tik visa tai labai dažnai tėra tuščias žaidimas formomis neįsigilinus į esmę. Prieš kurį laiką didžiulio atgarsio žiniasklaidoje susilaukė Pasvalio savivaldybės tarybos ketinimas įrašyti į rajono švietimo įstaigų direktorių pareigines nuostatas reikalavimą savo darbe paisyti krikščioniškų vertybių. Kiek buvo triukšmo, kiek sulaužyta iečių, kiek rimto darbo turėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Tik tame šurmuly niekas neįsigilino, jog tai nėra privalomų tikybos pamokų įvedimas, kryžiaus klasėse pakabinimas ar reikalavimas direktoriui lankyti bažnyčią ir kas savaitę atlikti viešą išpažintį. Tai nebuvo kitų religijų menkinimas ir krikščionybės išaukštinimas. Tiesiog bandymas išlaikyti, išsaugoti tą vertybių sistemą, kuri buvo svarbi mūsų tėvams ir seneliams.
Taip jau istoriškai susiklostė, jog esame ne musulmonai (...), judėjai ar induistai. XIV a. tapome krikščioniško pasaulio dalimi. Krikščionybė kartų kartoms buvo įkvėpimo, stiprybės, pagalbos šaltinis. Pagonybės ir naujojo tikėjimo asimiliacija leido iki mūsų dienų išsaugoti senąsias baltiškas tradicijas ir papročius. Jau esu tai sakęs, bet pasikartosiu – nesu uolus katalikas, bet bažnyčios indėlis į Lietuvos istoriją man svarbus. Alfonso Lipniūno žygdarbis, paprastų Lietuvos kunigų pozicija ir darbai II pasaulinio karo metu, Katalikų bažnyčios kronika ir t.t. Aš noriu, kad tai būtų brangu ir artima mano vaikams ir anūkams... O mums aiškina apie diskriminaciją ir kitatikių niekinimą. Ar pernai girdėjote žinią, jog Danijoje Kokedalio miesto taryba, kur daugumą turi emigrantai musulmonai, nusprendė atšaukti Kalėdas?
Ir štai šioje aplinkoje iškyla vienas didžiausių Lietuvoje Karpių dvaras. Kas jo laukia? Kuris kelias teisingiausias? Nuo ko pradėti ir ar verta?
Verta. Joniškėlis - ta Pasvalio krašto vieta, kuri gali ir turi gyventi iš turizmo. Dvaro kompleksas, parkas, universitetinės ligoninės, mokyklos ir bažnyčios ansamblis tai unikalūs traukos objektai. Tai pamatas, ant kurio reikia statyti visą turistinių paslaugų kompleksą. Istorinis, architektūrinis, dendrologinis vietos savitumas diktuoja ir pačią idėją – gyvosios istorijos draustinis. Vieta, kurioje tu betarpiškai atrandi amatus, papročius, tradicijas. Vieta, kur gyvai pajunti laiko tėkmę ir susipažįsti su savo protėvių gyvenimo būdu.
Agrarinių ir miškų mokslo centras, administruojantis šiuo metu dvaro ansamblį, be reikalo nuogąstauja, jog jei kompleksas būtų pritaikytas turizmui, mokslininkams čia nebeliktų vietos. Bandymų stoties veikla dvarui suteikia tikrąją jo paskirtį – būti ūkiniu-agrariniu vienetu. Tiesiog reikia likusias laisvas erdves „įvilkti į istorijos rūbą“ ir dvaras vėl bus gyvas. Kitą vertus, išsaugoti seniausią Lietuvoje bandymų stotį – kiekvieno iš mūsų pareiga.
Kas vyksta šiuo metu? Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties direktorės, mokslų daktarės Stanislavos Maikštėnienės pastangomis jau treti metai iš eilės naujam gyvenimui keliami naujieji dvaro rūmai oficina. Artimiausiu laiku Pasvalio rajono savivaldybė ir Joniškėlio bandymų stotis pasirašys bendradarbiavimo sutartį, remiantis kuria bus ieškoma galimybių pritaikyti dvarą turizmui, kultūrai, bendruomeninei veiklai . Pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje planuojama surengti konferenciją, kurios metu bus svarstomos dvaro ateities perspektyvos.
Laukia ilgas ir nelengvas kelias. Šiandien kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų ir tik nuo to, kiek būsime vieningi, priklausys labai daug kas. Todėl labai kviečiu bendrai diskusijai ir darbams jungtis visus, kam svarbi istorija ir gimtasis kraštas. Karpių dvaro likimas – gerokai daugiau nei vien tik joniškėliečių ar pasvaliečių reikalas. Tai tikrai neapsimoka... bet verta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!