Mindaugas (vardas pakeistas – DELFI) pasakoja, kad šeimai dar neturint vaikų jo žmoną vis ištikdavo agresijos blyksniai, kurių metu vyras buvo trankomas įvairiais daiktais. Pašnekovo teigimu, žmona fizinių veiksmų imdavosi dažniausiai būdama išgėrusi, o vėliau sakydavo, kad nieko nepamena.
„Tai buvo prieš „niolika“ metų, bet ir rankinuku per galvą esu gavęs, ir panašiai. Mano žmona irgi trupučiuką piktnaudžiavo alkoholiu, švelniai tariant“, - teigė Mindaugas.
Klausiamas, kodėl, jo nuomone, vyrai taip retai kalba apie patiriamą smurtą, pašnekovas sakė, kad taip tikriausiai veikia auklėjimo stereotipai: įsivaizduojama, kad vyras turi būti stiprus ir nesiskųsti.
Žmonos tūžmastį, jo tvirtinimu, kiek apmaldė gimę vaikai, tačiau pastarasis poros konfliktas baigėsi policijos iškvietimu. Kaltas liko Mindaugas. Vyras teigia manantis, jog situacija buvo surežisuota: jis grįžo namo išgėręs, tačiau konfliktas esą nekilo. Barnis kilo tik vėliau – žmonai su vaikais kažkur išėjus ir grįžus. Tėvams ginčijantis policiją iškvietė 13 metų sūnus.
- Kodėl lankotės Kauno apskrities vyrų krizių centre?
- Apskritai tai buvo prievartinis būdas, mane čia atsiuntė teismas, tik tiek, kad to smurto ir nebuvo. Moteris pasinaudojo savo teisėmis pagal naują įstatymą. Buvau išgėręs. Niekas ten labai nesiaiškino.
Matote kaip, kiek galiu spręsti iš eigos, tai ten viskas vyksta pakankamai formaliai. Bet tyrėja buvo moteris, teisėja buvo moteris, mano advokatė buvo moteris. Prokuroras buvo vyras. Mane nubaudė labai švelniai. Aš manau, kad jie yra susidūrę ne su viena tokia situacija ir puikiai supranta, kaip čia viskas vyksta.
- Gal galite papasakoti situaciją, dėl ko kilo ginčas ir iškviesta policija?
- Vidury dienos iš miesto grįžau išgėręs, žmona su vaikais buvo namie. Pasišnekėjome normaliai be jokių konfliktų. Ji sako: „aš važiuoju, nes yra reikalų“. Sakau: „gerai, jokių problemų“.
Ji grįžta, tik atidarau duris, prasideda barnis, inicijuotas mano mieliausios su pasirėkavimais, keiksmais ir taip toliau. Jis truko gal tik minutę, pusantros...
Staiga prisitato policija, tik paskui man vaikas pasakė: „Aš paskambinau“.
- Vaikas gal išsigando tiesiog...
- Ne, manau, kad tai buvo suplanuota.
- Kiek metų vaikui?
- 13 metų. Vaikas visada bus mamos pusėje, kol nesuaugs, paskui pradės atsirinkinėti.
- Ką išsiaiškino atvykusi policija?
- Nieko ji nesiaiškino. Aš paprasčiausiai kaip kvailys atidariau duris, aš gi jų galėjau neleisti. Atidariau duris, mane iškart į automobilį ir viskas. Paskui išvežė į buvusį saugumą, pamiegojau kelias valandas, išvežė vėl atgal į nuovadą ir paleido.
- Kaip vyko tyrimas?
- Pakankamai formaliai: mane apklausė tyrėja, paskui teisėja apklausė ir viskas baigėsi. Pusei metų uždėjo apribojimus artintis prie žmonos ir vaikų, nors mes bendraujame toliau kasdien ir ne po vieną kartą. Taip pat įpareigojo lankytis krizų centre, lankyti elgesio keitimo programą ir tiek.
- Jūsų vertinimu, žalą patyrėte jūs?
- Mano vertinimas šioje vietoje dviprasmiškas. Negerai dariau, kad gėriau, bet negerai darė ir mano antroji pusė, kad suorganizavo tą konfliktą.
- Sakėte, kad su žmona bendraujate. Kaip tai vyksta? Nebekonfliktuojate?
- Ten kitos problemos. Būna nekonfliktinė diena, būna konfliktinė diena. Sakysim, būna kokie dvidešimt skambučių kas „niolika“ minučių ir į šuns dienas išdedamas esi... Bet, pavyzdžiui, šiandien mane netgi pradžiugino, nes sugebėjome pasikalbėti.
- Ar manote, kad patyrėte emocinį smurtą?
- Taip. Kiekvienas konfliktas yra dažniausiai abipusis emocinis smurtas, bet čia kaip vaikų darželyje, kalčiausias tas, kas pradėjo.
- Ar jūs su žmona kalbate, kas bus po tų pusės metų? Ar planuojate bendrą ateitį?
- Mes apie tai šiandien ir kalbėjome. Kaip sakoma, durys neuždarytos, bet ir ne iki galo atidarytos.
- Nekalbinate savo antrosios pusės lankytis pas psichologą, spręsti konfliktus?
- Bandžiau, bet kol kas prastai.
- Gal galite papasakoti apie ankstesnius jūsų konfliktus? Jūsų žmona prieš jus smurtavo ir fiziškai?
- Aš šiaip ramus žmogus. Tai buvo prieš „niolika“ metų, bet ir rankinuku per galvą esu gavęs, ir panašiai. Mano žmona irgi trupučiuką piktnaudžiavo alkoholiu, švelniai tariant.
- Ar tai buvo dažnas atvejis, ar vienkartinis?
- Kartą per metus gaudavau.
- Kaip ji paaiškindavo tuos išpuolius?
- Kitą dieną sakydavo, kad nieko neatsimena.
- Jūs tikite tuo?
- Ne, čia paprasčiausiai savigyna. Aš pagal alkoholio suvartojimo kiekį galėdavau nuspėti, ar dar suvokia situaciją, ar ne.
- Minėjote rankinuką, bet ar panaudodavo kažkokius kitus daiktus?
- Buvo. Kas po ranka pakliuvo...
- Ar yra kas nors kitas regėjęs tokius išpuolius prieš jus?
- Mano giminaičiai, šiaip pašaliniai žmonės.
- Ar kas nors įspėdavo, kad ji elgtųsi ramiau?
- Nesikišdavo. Aš bandydavau išspręsti savo metodais – šnekom ir taip toliau.
- Ar buvo kažkokios akivaizdžiai matomos žalos – prakirsta lūpa ar kažkas panašaus?
- Buvo, buvo.
- Nesikreipėte pats į teisėsaugą?
- Ne.
- Kodėl?
- Ką aš žinau. Turbūt vyriško elgesio stereotipai patrukdė. Dar yra toks žodis – meilė.
- Ar ji bent gėdydavosi tokio elgesio?
- Manau, kad taip, bet ji irgi labai uždara.