2. Galbūt tai pasirodys keista, tačiau baimėms atsirasti padeda atskiri, gerai įrengti butai. Nustatyta, kad vaikai, gyvenantys tokiuose butuose, baimių turi gerokai dažniau, nei jų bendraamžiai iš mažų butukų. Tai ypač taikytina mergaitėms. Daugiabučiame bute vaikas turi daugiau galimybių bendrauti su suaugusiais ir su bendraamžiais, daugiau galimybių žaisti kartu ir mažiau - būti vienišiems ir atsirasti baimėms. Savaime suprantama, kad ši išvada nereiškia, jog visi turime sugrįžti į ankštus daugiabučius butus, paprasčiausiai pakanka vaikui sudaryti sąlygas pakankamai bendrauti su aplinkiniais.
3. Nerimas pasireiškia vaikams, kurie nepakankamai juda, nedalyvauja kolektyviniuose žaidimuose, kadangi žaidimas vaikui buvo ir lieka geriausia visų baimių atsikratymo priemone.
4. Daugumos vaikiškų baimių priežastis - motina, tiksliau, jos neteisingas elgesys šeimoje. Vaikai daugiau išgyvena įvairias baimes, jeigu šeimoje svarbiausia laiko motiną, o ne tėvą. Dirbančios ir dominuojančios šeimoje motinos nervinės - psichologinės perkrovos vaikams sukelia atsakomąsias nerimo reakcijas. Nelabai gerai emocinei vaiko būklei atsiliepia ir motinos siekis kuo greičiau išeiti į darbą, kur susikaupę jos pagrindiniai gyvenimo interesai. Tuomet ji ne visada atsižvelgia į vaiko norus ir glaudesnio kontakto su ja poreikį.
5. Kad vaikas imtų ko nors bijoti, tėvams pakanka pradėti bartis. Nustatyta, kad į tėvų konfliktus vaikai dažniausiai reaguoja su baime. Konfliktinių šeimų vaikai - ikimokyklinukai gerokai dažniau nei jų bendraamžiai, bijo gyvūnų, stichijos, susirgimų, mirties, jie dažniau sapnuoja košmarus.
6. Baimių atsiradimas priklauso ir nuo šeimos sudėties. Pavyzdžiui, labiau bijoti linkę vienišiai vaikai, kurie šeimoje tampa tėvų rūpinimosi ir nerimo epicentru. Tačiau, kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo mažiau jie turi baimių. Svarbu ir tėvų amžius. Paprastai jaunų, emocionaliai betarpiškų ir gyvenimo džiaugsmo kupinų tėvų vaikai mažiau linkę nerimauti, o “pagyvenusių” tėvų (ypač po 35 metų) vaikai neramesni.
7. Vaiko baimių atsiradimo priežastis gali būti emocinis stresas, kurį mama išgyveno nėštumo metu, konfliktinė aplinka šeimoje tuo jos gyvenimo periodu.
Psichologų dažnai klausia, ar gali būti vienos ar kitos baimės paveldimos? Šiuo atveju reikia pasakyti, kad paveldimos gali būti tipologinės aukštosios nervinės veiklos ypatybės, bendras reagavimo į aplinkinį pasaulį tipas.
Tad ko gi gali bijoti mūsų vaikai? Tai priklauso nuo amžiaus. Iki 7 metų vaikų tarpe dominuoja taip vadinamos gamtinės baimės, pagrįstos savisaugos instinktu. 7- 10 metais atsiranda tarsi pusiausvyra tarp gamtinių ir socialinių baimių (vienišumo, bausmės, vėlavimo). Jeigu tai nupasakotume smulkiau, galime išskirti konkrečias baimes, būdingas kiekvienam gyvenimo periodui.
Pirmieji gyvenimo metai
Naujos aplinkos baimė;
Atitolimo nuo motinos baimė;
Pašalinių vaikų baimė.
Nuo 1 iki 3 metų
Tamsos baimė (pagrindinė baimė šiame amžiuje);
Baimė likti vienam;
Naktinės baimės.
Nuo 3 iki 5 metų
Vienišumo baimė, t.y., baimė būti “niekuo”;
Tamsos baimė;
Uždaros patalpos baimė;
Pasakų personažų baimė (paprastai šiame amžiuje jie asocijuojasi su realiais žmonėmis).
Nuo 5 iki 7 metų
Baimės, susijusios su stichijomis: gaisru, gyliu ir pan.;
Tėvų bausmės baimė;
Gyvulių baimė;
Baisių sapnų baimė;
Baimė prarasti tėvus;
Mirties baimė;
Baimė pavėluoti;
Baimė užsikrėsti kokia nors liga.
Nuo 7 iki 11 metų
Mokyklos baimė (“Mokyklos fobija”);
Baimė “būti ne tuo”;
Baimė padaryti klaidą;
Blogo pažymio baimė.
Nuo 10 iki 16 metų
Baimė keičiantis išvaizdai;
Baimė “būti ne savimi”;
Įteigtos baimės, nuogąstavimai, tarpasmeninės kilmės abejonės.
