Antras televizijos pavojus yra tas, kad gali atsirasti pati tikriausia vaiko priklausomybė. Net suaugusieji linkę susižavėti žydriuoju ekranu. Jeigu dažnokai įjungiate televizorių, norėdami užimti mažylį, nukreipti jį, kol užsiimate savo reikalais, vaikas rizikuoja prie jo prisirišti, kaip prie draugo. Juk televizorius gali ir paguosti, ir išblaškyti nemalonias mintis. Tuo pačiu jis nieko neprašo ir neįsižeidžia - ar ne tikras draugas?
Ką daryti, kad tai neįvyktų? Niekada vietoj savęs nesiūlykite televizoriaus. Jeigu vaikas nori pabūti su jumis, pažaisti, paskaityti, o jūs niekaip negalite to padaryti, pasiūlykite jam žaidimą, kurį jis gali pažaisti vienas, nuveskite jį į svečius pas kaimynų berniuką - tik nenuspauskite užginto mygtuko! Anksčiau ar vėliau mažylis pats supras, kad televizoriaus pagalba galima kažkiek kompensuoti vienatvę ir nuobodulį, bet tai bus padaryta be jūsų.
Beje, kad paaiškintumėte vaikui televizijos vietą žmonių gyvenime, galima pabrėžti bendravimo su juo “surogantiškumą”. Jeigu vaikas susipyko su draugu ir nenori taikytis, bet jūsų prašo su juo pažaisti, galite jam pasiūlyti pažiūrėti televizorių sakydami: “Aš dabar negaliu su tavimi žaisti. Tu galėtum pasikviesti Petriuką, bet jis tau nepatinka, tad geriau pažiūrėk dabar filmukus”.
Stenkitės televizoriaus nepaversti nepakeičiamu šeimyninių ritualų - pietų ir vakarienių, pokalbių prieš miegą dalyviu. Susimąstykite apie televizijos vaidmenį savo gyvenime. Jeigu jis seniai išstūmė draugus, įdomias keliones ir tapo jūsų hobi, naivu teigti, kad mažylis išvengs tos pačios lemties. Tuomet, pradėdami kovą su ekranu, pirmiausia pradėkite nuo savęs.
Dar vienas televizijos pavojus - jos siūlomų pasilinksminimų pasyvumas (būtent ta ypatybė iš dalies paaiškina tokį lengvą pripratimą prie ekrano). Žmogaus ir televizoriaus sąveikoje aktyvų vaidmenį vaidina būtent televizorius. Jūsų užduotis - pasirinkti programą. Bet kuriame pasilinksminime jums neišvengiamai tenka kažką daryti patiems. Žaidžiant kortomis ir lošiant šachmatais - mąstyti, apgalvoti kombinacijas.
Skaitant knygą smegenys atlieka didžiulį darbą, raides sujungdamos į žodžius, žodžius į vaizdus, o vaizduotė pluša suteikdama gyvybingumo žmonėms, įvykiams, peizažams. Bendraujant su svečiais jums reikia mokėti palaikyti pokalbį. Be to, kad ir kuo užsiimtumėte, jus būtinai domins veiksmų rezultatas: kas išloš, kuo baigsis knyga, kaip susiklostys vakaras. O “bendravimo” situacijoje su televizoriumi jūs visuomet liekate ne čia, o “kažkur”, nes negalite nieko įtakoti.
Tokia tarpusavio santykių forma patraukli ir vaikams, ir suaugusiems. Suaugusius valdo noras tam tikram laikui nesiimti atsakomybės už tai, kas vyksta ir pasinerti į įvykių ratą, o vaikams ši būklė gana įprasta, nes jie kol kas už nieką neatsako, neįtakoja situacijos, kurią sudaro kiti.
