Trys sezonai yra tikrai pakankamas laiko tarpas, per kurį žiūrovai gali susipažinti su veikėjais, serialo tematika ir vėliau kreipti dėmesį tik į tai, dėl ko serialas ir buvo sukurtas. Daugelis žmonių „Sopranų“ ketvirtąjį sezoną laiko kaip reikiant silpnesniu už visus kitus. Tai suprantama - šiame sezone buvo atsikratyta aktyvaus blaškymosi, kai kiekviena serija turėjo savo tematiką, ir buvo pereita prie lėtesnio ir kur kas gilesnio formato su viena ir ta pačia pagrindine tema. Visiškai sutinku, jog šiame sezone pamatėme porą prasčiausių „Sopranų“ serijų, bet visas lėtumas vėliau išėjo tik į gerą (net ir man - žmogui, 9 kartus iš 10 besirenkančiam veiksmo filmą).
Šį kartą pagrindinė sezono tematika yra tai, prie ko buvome vedami nuo pat pradžių. Tonio ir Karmelos santykiai, nors ir neblogi iš išorės, su kiekviena serija buvo vis šaltesni. Buvo tik laiko klausimas, kada žmona, kad ir kaip ji būtų priklausoma nuo savo vyro, nebeištvers pastovaus jo buvimo su savo draugėmis ir supras, jog iš jos yra atvirai tyčiojamasi.
Karmela visą gyvenimą taikstėsi su Tonio išsišokimais ir tuo pačiu jam atsakyti nenorėjo. Šį sezoną mes sekame kiek kitokią istoriją, kurioje pamatėme kitą Karmelos pusę. Antrojo sezono metu Tonio iš Italijos parsivežtas jo padėjėjas Furio ilgą laiką buvo tik antro plano veikėjas, bet šiame sezone jis dažniau pasirodydavo Tonio namuose ir susidraugavo su Karmela.
Pastaroji, pati to nesuprasdama, irgi kasdien laukdavo Furio pasirodymo, kadangi jis vienintelis su ja elgėsi džentelmeniškai. Vėlgi, serialas yra pavyzdys tiems, kurie sako, kad televizijoje viskas jau yra suvirškinta už mus. Nei vienas šių veikėjų nepripažįsta jaučiantys kažkokius jausmus, bet jų emocijos, pamačius vienas kitą, išduoda viską. Aišku, viską išgauname ir dėl puikių aktorių, bet jūs jau tai suprantate, ar ne?
Pats Tonis, neskaičiuojant jo nesibaigiančių konfliktų su Karmela, pirmą ir vienintelį sezoną per „Sopranų“ istoriją pasitraukia kiek nuošaliau ir nedaro tokios didelės įtakos serialo herojams, kokią darydavo anksčiau. Pagrindinio veikėjo charakterio trūkumą (Tonis rodėsi, bet be rimtesnių užduočių) puikiai užpildė antraeiliai sezono veikėjai, sublizgėję kaip niekad anksčiau.
Kone ryškiausiu veikėju tapo Tonio padėjėjas Ralfis - labai įvairiapusiškas blogiukas ir netradiciška asmenybė. Žmogus, nesibodėdamas sako, ką galvoja, visko siekia tik dėl naudos sau, bet galiausiai sugeba parodyti ir žmogiškesnę savo pusę. Ralfio besimezgantys santykiai su Dženise, o ypač reakcija į tai, jog jo sūnus buvo pašautas, tik išryškino tai, jog scenaristai per neilgą laiką sugebėjo sukurti vieną nuostabiausių šio serialo veikėjų (kurį puikiai suvaidino Joe Pantoliano).
Tonio sūnėnas Kristoferis su savo drauge irgi nepabėgo nuo dėmesio. Vienu metu atsikratęs savo priklausomybės, Kristoferis vėl pradeda vartoti narkotikus, kas jam toli gražu nepadeda kilti mafijos karjeros laiptais. Jo draugė Adriana susidraugauja su viena mergina, kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra susijusi su teisėsauga ir drauge tapo ne be reikalo. Čia galima būtų paminėti retai tarp geriausių „Sopranų“ aktorių įvardijamą, tačiau didžiulį įspūdį palikusią Drea de Matteo, kuri puikiai vaidino išlepintą ir išsigandusią miestietę. Visas šias (ir kitas) istorijas lyg koks supermenas galiausiai sutvarkė tas pats didysis Tonis Soprano, tačiau jo, kaip bebūtų keista, čia netrūko.
Negalima teigti, kad viskas buvo gerai, kadangi serialas šiame sezone vienu metu buvo žemiausiame lygyje, kuriame jis niekad nebuvo ir nebebus. Įpusėjus sezonui serijos vedė į niekur, tarsi turint galvoje kelias paskutiniąsias serijas (kurios buvo vienos geriausių serialo kūrinių). Visą blogumą geriausiai įkūnijo apie didėjančius italų ir amerikiečių nesutarimus pasakojusi serija „Christopher“, kuri kritikų kone vienbalsiai pripažįstama blogiausiu „Sopranų“ pasirodymu.
Siekis parodyti prastus dviejų tautybių žmonių santykius buvo itin lėkštas mėginimas atkreipti dėmesį į aktualias problemas be jokio sopraniško subtilumo ar gilesnės minties. Taip, „Sopranai“ buvo dažnai kritikuojami dėl labai stereotipiško požiūrio į JAV gyvenančius italus ir, greičiausiai HBO paliepimu, Davidas Chaseas privalėjo kažkokiu būdu atpirkti savo kaltę. Tai buvo paprasčiausias pavyzdys to, kas yra gaunama kai menininkas parsiduoda ir jam yra neleidžiama daryti kas tik norima (ribos privalo būti, bet ne tokios ryškios). „Christopher“ buvo klaida, kurios „Sopranai“ daugiau nebekartojo – vis dėlto kiekvienas serialas turi žemiausią savo tašką.
„Christopher“ nebuvo tik vienos serijos reikalas (nors jame visos blogybes pasimatė ryškiausiai), sezono metu matėme ir kitų istorijų, kurios pasitarnavo labiau kaip skylių užkimšimo priemonės ir neturėjo kažkokios rimtesnės įtakos pačiam serialui. Žinau, kad ne viskas turi prasmę, bet kartais persistengiama kaip reikiant. Tonio dėdės Jaunėlio teismas buvo akcentuojamas dažnai, bet taip ir nepaaiškėjo kokia buvo jo esmė.
Dėdės bandymas apsimesti nepakaltinamu ir nukvaršusiu dieduku iš pradžių prisidėjo prie serialo humoro, bet ši istorija link sezono galo buvo numesta ir primenama tik retkarčiais, o galiausiai iš niekur išniro paskutiniojoje serijoje. Tuo tarpu Tonio sesuo Dženisė siekė paguosti Bobį, ištikimą Jaunėlio pagalbininką, praradusį žmoną. Vėlgi, ši istorija buvo įpinta tikrai neblogai, bet jai tiesiog buvo skiriama per daug laiko. Vis buvo kartojama tas pats per tą patį ir viskas itin greitai nusibodo. Iš šių ir panašių istorijų susidarė vaizdas, kad pirmą kartą „Sopranų“ kūrėjai neturėjo detalaus plano - buvo turima sezono pradžia ir pabaiga, iki kurios esantį kelią reikėjo kokiu nors būdu užkimšti.
O kalbant apie sezono pabaigą, jos metu galima buvo tiesiog užmiršti visą kankynę, vedusią iki paskutiniosios serijos „Whitecaps“. Tai buvo tikrai geriausia šio ar bet kurio kito „Sopranų“ sezono pabaiga, kurioje viskas buvo ištobulinta iki paskutinės smulkmenos. Puiki vaidyba, antraeilių istorijų užbaigimas ir pagrindinės istorijos kulminacija buvo viskas, ko negalima buvo tikėtis iš tokio vidutiniško sezono.
Matyt, kažkuriuo momentu serialo kūrėjai suprato, jog sezonas išgelbėtas nebebus, todėl teko susikoncentruoti bent į pačią jo pabaigą. Tai tikrai nebuvo pats blogiausias sprendimas - atsimenant sezoną atskiromis serijomis, jis gali pasirodyti nekoks, bet pažiūrėjus bendrai, tai buvo nebloga įžanga į tai, kas mūsų laukė artimiausiu metu.