Jau žinome, kokios spalvos ir formos bus mūsų kavos puodeliai ir kiek kalorijų gaus lankytojas, išgėręs vieną ar kitą kokteilį iš meniu. Kartu su šiuo, stogą mums raunančiu progresu atėjo ir supratimas kaip veikia kadaise tik iš knygų pažįstama dėdulės Markso teorija. „Kapitalas“ dabar mums jau nebe baubas, kurio reikia koliokviumui universitete, o kasdienybės džiaugsmas ir skausmas.
Ekonominis kapitalas – jis neišvengiamas kaip Kalėdų rytas. Nori ar nenori, jis tiesiog egzistuoja pasaulyje ir, pradedant verslą, spaudžia galvą ne blogiau nei minusinė temperatūra kai esi žiemą lauke be kepurės. Palyginus neseniai, internete klajojo įvairūs straipsniai apie tai, kaip jauni, energingi, drąsūs žmonės atsidarė mažyčius, įdomius restoranėlius, ir neva tai kainavo vos kelis šimtus, suprask, galima pradėti verslą Lietuvoje neturint milijono. Netiesa.
Galit paklausti Gražkės (ji veda mūsų verslo buhalteriją), kiek tiksliai ekonominio kapitalo prireikė tam, kad padengtume minimalius, neišvengiamus viešojo maitinimo verslo pradžios kaštus. Visų pirma – komercinės patalpos. Kažkam, žinoma, gali pasisekti ir savininkas pradžioje neprašys mokėti nuomos, tačiau nuo komunalinių paslaugų niekas nėra atleistas (šiukšlių išvežimas kainuos dar net nepradėjus patalpose šiukšlinti).
Antra – įmonės registravimas. Kokia ten bebūtų juridinio asmens forma, notaras ir kiti susiję, paslaugas teikiantys subjektai, neturi teisės dirbti nemokamai, tad dalis jūsų turimo ekonominio kapitalo išskris pas juos. Ką jau kalbėti apie išaugusias sąskaitas už telefoną, dažnesnį benzino bako papildymą ir visas kitas netiesiogines išlaidas, atsiradusias įgyvendinant verslo idėją.
Pagal mūsų išgyvenimus, be milijono tikrai galima apsieiti, bet neturint keliasdešimties tūkstančių litų, galima užstrigti idėjiniame lygmenyje ir niekada nepatirti verslo realybės. Jeigu visus pinigus, kuriuos paskyrėme „sukišti“ į savo verslą pradiniame etape, paversti kokteiliais, nusigertume abi su Gražke ir visais savo draugais mirtinai ir dar liktų laidotuvėms.
O dar, prisipažinsiu, mes tikrai stengiamės nesimėtyti turimu ekonominiu kapitalu, ir, kiek įmanoma, viską darome savo rankomis. Jei kada užeisit pas mus, ir kas nors kur nors jums pasirodys kreivai padaryta, tai reikš vieną iš dviejų – arba tiesiog toks gyvenimas, arba tą kreivumą mūsų su Gražke rankutės lipdė. Bet mes esame įsitikinusios, kad nepastebėsite, ne tokios jau kreivos tos mūsų rankos.
Kalbant apie rankų darbą, nejučia atrandi kitą Karlo Markso aprašytą gėrį – tai socialinis kapitalas (prašau nepainioti su pasakymu „Lietuva – švogerių kraštas“). Faktas kaip blynas – turint didelį socialinį kapitalą, mažėja poreikis turėti didelį ekonominį kapitalą. Mes tikrai nustebome, sužinojusios, kiek savo draugų ir giminių tarpe turime verslui naudingų žmonių – auditorė (tai nemokama konsultacija Gražkei apie teisingų sprendimų versle priėmimą), statybininkas (tai tinkavimas, kriauklės pajungimas, šviestuvo kabinimas ir panašūs darbai už mažesnę kainą), dizaineris (tai logotipo ir kitos atributikos sukūrimas už mažesnę kainą su mokėjimų atidėjimu), muzikantas (tai barteriniai mainai, kuomet turi galimybę išmainyti alkoholį į muziką), stalius (tai baldai, už medžiagų savikainą), IT specialistas (tai nemokama internetinio puslapio priežiūra), mamos (tai darbai, kurių nereikia daryti pačiam, nes yra mamos), Gražkės vyras (tai nemokama kritika, nurodanti kaip ir apie ką reikia pagalvoti, liaudyje „konsultacijos rinkos klausimais“ vadinama) ir t.t. ir t.t.
Kol kas tikslių skaičiavimų, kiek ekonominio kapitalo sutaupėme socialinio kapitalo sąskaita, pateikti negalime. Tačiau, kadangi, pavyzdžiui, nereikia mokėti buhalterei bei internetinio puslapio administratoriui, galime skirti dalį tų sutaupytų pinigų kokiam nors ne pirmo būtinumo daiktui. Šiuo metu ieškau įdomesnių silikoninių formelių ledui. Tegu mūsų lankytojų gėrimuose plaukioja ne tik įprasti ledo kubeliai, bet ir pavyzdžiui kokia nors mažytė ledo gitara.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!