Be to per Lietuvoje vykusią knygų mugę pristatė įspūdingą knygą apie P. Ameriką. Ir, žinoma, Vilniuje ilgam neužsibuvo. Penktadienį dar dalijo autografus knygų mugėje, sekmadienį jau sėdėjo lėktuve į Peru.
– Sunku ir pradėti uždavinėti Jums klausimus, tiek daug norisi aprėpti! Gal pirmiausia apie tai, kurgi esate buvusi?
– Atradinėti pasaulį pradėjau nuo vieškelio Krakės – Grinkiškis (Kėdainių rajone), būdama kokių šešerių metų. Vasaras leisdama pas močiutę su pussesere Loreta, įsivaizduodavau, kaip smagu būtų „pakeliauti po pasaulį“, tad įkalbindavau ir savo „bendražygę“. Į skaras susidėdavome „svarbiausius daiktus“, surišdavome jas į ryšuliukus, užmaudavome tuos ryšuliukus ant lazdų ir užsimetę ant pečių išeidavome... Nuėjusios iki kaimynų kiemo, sugrįždavome atgal, nes bijodavome, kad močiutė supyks...
Kai jau tapau savarankiška, su entuziazmu pradėjau iš tiesų keliauti... Pirmiausia į Latviją, Rusiją. Vėliau, kai atsidarė sienos, mane viliojo Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija ir kt. Taip horizontas plėtėsi ir aš atradau Aziją, Šiaurės Afrikos šalis. O po to ir Lotynų Ameriką...
– Kodėl būtent P. Amerikoje „apsistojote“?
– Viską nulėmė ta 15-os mėnesių kelionė. Iš pradžių tiesiog norėjau keliauti. Ir ne dviem ar trim savaitėm, o metams – kad kelionė taptų gyvenimo būdu, kad galėčiau neskubėdama atradinėti naujus, man nepažįstamus, pasaulius.
Su bendrakeleiviu rinkomės kelionei regioną iš viso pasaulio. Ir kažkaip labai lengvai mūsų konkursą laimėjo Pietų Amerika. Gal dėl to, kad tai visiškai kita pasaulio pusė – kitas Žemės pusrutulis, kita pusiaujo pusė – gal dėl to, kad mokėdama ispanų kalbą gali susikalbėti beveik visose to regiono šalyse. O gal dėl to, kad vaikystėje per daug buvau prisiskaičiusi kelionių romanų, kuriuose aprašyti nuotykiai Pietų Amerikos žemyne.
Tuomet kai jau nukeliavome į šį žemyną, supratau, kad jis mane jau „pagavo“. Dabar nuolat ten grįžtu ir daugelyje šalių jaučiuosi lyg namuose.
– Gal kuri iš šio žemyno šalių paliko didžiausią įspūdį?
Kai manęs to paklausia, jau turiu atsakymą: mano Pietų Amerikos favoritės yra Kolumbija, Peru ir Čilė. Nors pastaroji dalinasi poziciją trejetuke su Argentina, kadangi abi šalys gali didžiuotis turinčios Patagoniją (regionas prie Andų kalnų – red. past).
Labai sunku paaiškinti, kuo patraukia Kolumbija. Tiesiog nemačiau nė vieno ten buvusio žmogaus, kuriam ji būtų nepatikusi. Kolumbija užburia – nuostabūs, draugiški žmonės ir kažkokia ore tvyranti nuotaika, kad gyvenimas nuostabus, kad viskas yra gerai ir kad kiekvienas žmogus žmogui yra kone giminė (juokiasi).
Peru turtinga kultūriniu paveldu, ir keliautojui tai visas atradimų pasaulis, gerokai platesnis ir įvairesnis, nei įsivaizduoji prieš ten važiuodamas. Peru turi kur kas daugiau nei Maču Pikču griuvėsius ir Titikakos ežerą.
Na, o Čilė ir Argentina – rojus tiems, kuriuos traukia gamta. Čia ir ledynų Patagonija, ir ežerų regionas, o šiaurėje abi šalys turi kone „kosminius“ gamtos vaizdus: Čilė – Atakamos dykumą, o Argentina – spalvingų kalnų regioną Saltos apylinkėse. Ir prie viso to – puikus vynas, geras maistas ir draugiški žmonės.
– Tiesa, kad Kolumbijoje geriausia kava „ant svieto“?
– Kolumbijoje išauginamos labai geros kokybės kavos pupelės. Tačiau man teko patirti, kad šalys, kurios augina kavą, iš tiesų nesimėgauja ja taip, kaip mes Europoje. Kolumbijoje kava „liejasi laisvai“ – ja tave pavaišins kiekviename viešbutyje (žinoma, nemokamai), parduotuvėje ar kitur. Įsigyti kavos puodelį daugiau negu paprasta – gatvėse vaikšto vyrukai su termosais ir parduoda kofeino porciją už centus. Tačiau beveik visur kava yra ne itin stipri – ji yra gero skonio, bet tai tikrai ne tas gėrimas, kuris „atvers akis“ pripratusiems prie espresso. Tad norėdami stipresnės kavos ar patinkančios rūšies, pvz. kapučino, turėsite ieškoti geresnės kavinės.
Kai apie žmogų kalba spalvos...
– 3 dalykai: žmonės, gamta ir kultūra (kartais jau tik senųjų kultūrų pėdsakai). Dalis Pietų Amerikos šalių europiečiui keliautojui iš tiesų atrodo egzotiškai. Gyventojai Peru ar Ekvadore vis dar rengiasi tradiciniais drabužiais, kurių raštai ar spalvos išduoda, iš kokio kaimo yra tuos drabužius dėvintis žmogus.
Kai kuriose šalyse gamta tokia pritrenkianti, jog jautiesi lyg patirdamas haliucinacijas (pvz., Bolivijos druskos dykuma netoli Ujunio, Patagonija Čilėje ir Argentinoje, Atakamos dykuma Čilėje ir kt.). O įvairių kultūrų liekanos (inkų miestų, šventyklų griuvėsiai, akmenimis grįsti keliai, Naskos kultūros linijos dykumos grunte ir kt.) tiesiog atima amą – kaip įmanoma buvo tai padaryti nesinaudojant jokiais šiuolaikiniais įrankiais, ir ką žmonės norėjo šiais darbais išreikšti?
– Sako, ten žmonių vertybės ir dabar visai kitokios...
– Beveik visame pasaulyje vertybės kitokios, nei Europoje ir JAV. Niekur kitur nėra tokio daiktų kulto ir tokio noro turėti daugiau (ir apskritai noro „turėti“, o ne „būti“). Man nėra priimtina ta vartojimo kultūra, ir tam žaidimui „nepasirašau“, tad Lotynų Amerikos vertybės (aišku, jos nėra visiškai vienodos visose šalyse) man yra šiuo atžvilgiu priimtinesnės.
Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš lotyniškų šalių – tai mažiau galvoti (juokiasi). Gal skamba ir nevisai gerai, bet turiu galvoje ne šiaip protavimą, o galvojimą apie problemas, apie tai, kas bus rytoj ar po metų, kitaip tariant apie tikrą galvos sukimą. Išmokti gyventi šia diena, mėgautis tuo, ką patiri dabar – labai sunku. Tačiau taip gyvendamas jautiesi nepalyginamai laimingesnis, nei kvaršindamas galvą būtomis ar nebūtomis grėsmėmis, perspektyvomis ir taip toliau.
Apie naujus užmojus ir drąsą
– Pirmą kartą išvykusi į P. Ameriką ten praleidote bene pusantrų metų. Turbūt tai pareikalavo daug stiprybės, juk palikote darbą, namus...
– Kai mečiau, kaip po to pradėjo sakyti, „prestižinį darbą“ (Žydronė tuo metu dirbo komunikacijos vadove, viešųjų ryšių specialiste didžiausiose Leituvos bendrovių – red. past.) ir išvykau į kitą pasaulio karštą, o po to ir vėl, kai grįžusi nenuėjau lengvesniu keliu (nepriėmiau kokio nors naujo „prestižinio darbo“ pasiūlymo, o pati ėmiau įgyvendinti savo idėjas), man dažnai sakydavo – tu drąsi. Tačiau aš tokia nesijaučiu – tiesiog darau tai, ką liepia mano siela, širdis. Sėdėti nemėgiamame darbe ir metų metus dejuoti, kad mane kažkas dusina – ne man.
Kol kas dar niekada nepasigailėjau rizikavusi ar pasielgusi, kaip kiti sako, drąsiai. Jei žinai ko nori – daryk, jei nežinai – galvok tol, kol sugalvosi. Dažnai žmonės perkelia atsakomybę dėl savo laimės ant kitų – darbdavių , šeimos ir pan. Manau reikia mąstyti kitaip – ką aš pats galiu pakeisti savo gyvenime, kad daryčiau tai, kas mane įkvepia ir darbas būtų kūrybiškas. Nereikia nagrinėti „kas man nepatinka“, reikia galvoti „kas man patiktų“, o po to dėlioti planus, kaip tai paversti realybe.
– O kaip finansiškai? Daugelis pasakytų, kad padaryti tokią pertrauką nuo darbo būtų misija neįmanoma...
– Manau, tai yra prioritetų ir didelio noro klausimas. Kai labai nori, gali. Vieni investuoja pinigus į automobilius, naujausios kartos kompiuterius ar buitinę techniką, kiti – į keliones. Tai pasirinkimas, kurį gali priimti kiekvienas. Man mama dažnai siūlydavo pasirinkti, ko noriu labiau – naujos suknelės ar kelionės, ir niekada mano pasirinkimas nebūdavo daikto naudai.
Todėl ir dabar sakau – jei labai nori keliauti, rasi, kaip susitaupyti pinigų. Kai keliauji vos dvi tris savaites ir nori pamatyti kuo daugiau, tenka leisti pinigus skrydžiams, mokėti daugiau už turus, viešbučius ir t.t. Kai prieš akis turi visus metus, gali važiuoti autobusais ar net su vietiniais sunkvežimiuose, gali pats susirengti sau turą, turi daugiau laiko jau vietoje pasiieškoti pigesnių viešbučių. Kai pati keliavau be grupės, kartais miegodavau už 5 dolerius, o valgydavau už 1 dolerį. Mano sutikti keliaujantys jaunuoliai, išsirengę į kelionę iš karto po studijų, „prasisukdavo“ ir dar pigiau – miegodavo palapinėse, patys gamindavosi maistą... Aišku, kažkas pasakys, kad tokia kelionė yra vargas, bet čia ir yra pasirinkimas – nori keliauti patogiau ar daugiau... Jei keliaudamas nori komforto, aišku, visada turėsi mokėti brangiau.
– Ar apskritai P. Amerikos šalyse atostogauti brangu?
– Kainos labai priklauso nuo konkrečios šalies. Kolumbijoje kainos gan „lietuviškos“, Peru – šiek tiek pigiau, Bolivijoje ir Gajanoje – gerokai pigiau. Tuo tarpu Brazilija ir Argentina savo kainomis pramuštų lubas. Mažesniuose miesteliuose Peru už 20 dolerių nakvosite jaukiame švariame viešbutyje (aišku, jokių žvaigždučių!), o štai už tą pačią kainą Brazilijoje gyvenau pačioje baisiausioje mano gyvenime „skylėje“. Gajanoje valgiau už dolerį, o Argentinoje už kepsnį mokėdavau 15 dolerių ir daugiau.
Keliautojos kuprinėje nėra vietos kosmetikai
– Teko skaityti, kad ir drabužius perkate ne Lietuvoje. Dėl spalvingumo ar kainos?
– Dėl abiejų priežasčių, ir dar dėl vienos nepaminėtos – dėl to, kad svečioje šalyje įsigytas drabužis visuomet primena šalį, kurioje jį pirkau ir teikia man gerų emocijų. Kitaip tariant, turi savo istoriją. Ir kai Lietuvoje už drabužio kainą gali nusipirkti dviratį, man irgi atrodo nenormalu...
– Didžiąją metų dalį praleidžiate ne Lietuvoje. Kurią šalį vadinate savo namais?
– Dabar juokauju, kad mano namai yra ten, kur padėta mano kuprinė. Vis dėlto daugiausiai laiko per metus vis dar praleidžiu Lietuvoje (apie 4 mėnesius). Tačiau jaučiuosi gerai bet kur, kur turiu draugų ir pažįstamų, kur žinau gerą vietą pietums ir kavinę, kurioje gausiu geros kavos. Man malonu grįžti į pažįstamas mielas vietas ir ten kurtis savo mikropasaulius.
– Kokių daiktų rastume Jūsų kuprinėje?
- Mano kuprinėje visi daiktai praėję atranką kelionėse. Dabar kuprinę galiu susikrauti per 20 minučių, man nereikia galvoti ką dėtis ir ko ne. Ten nerasite jokios kosmetikos, išskyrus kremą. Aišku, visuomet turiu gerus batus (jie keliautoją nešioja per visus kalnus net ir netinkamais orais), striukę nuo lietaus ir keletą kitų keliautojo daiktų. Pasiimu su savimi ir kelias knygas apie įvairias šalis ir jų kultūrą. Deja, jos sveria daugiau nei akmenys...
Ir vis vien atsiranda vietos keliems daiktams, kurie lyg nebūtini kelionėje – pavyzdžiui, visuomet turiu kokį mylimą nesiglamžantį sijoną, kad kartais pasijausčiau esanti moteris (juokiasi), vieną kitą nebrangų papuošalą ar atviručių su Lietuvos vaizdais, kad galėčiau parodyti vietiniams. Kai 7 mėnesius per metus praleidžiu kelyje, man tai yra ne tik kelionė, bet ir mano gyvenimas, tad norisi ne tik praktiškų, bet ir mielų daiktų. Kuprinės turinį paprastai riboja jos svoris – žinau, kad iki 16-os kilogramų kuprinę nešiu aš, o sunkesnė jau neš mane...
– Pati organizuojate keliones, lydite grupes P. Amerikoje. Gal galėtumėte patarti, kuo vadovautis norint pamatyti tikrą šalies gyvenimą, ne turistų išmintus takelius...
– Visuomet patariu skirti kelionei daugiau laiko ir nebandyti „apibėgti“ šalies. Turėdamas laiko, gali pabendrauti su vietiniais žmonėmis, kartais išsukti iš turistinių takų ir aplankyti vieną kitą esą niekuo negarsų kaimą. Ten ir pamatai tikrą gyvenimą.
– Turbūt daugelį atsakymų į mano klausimus apie egzotiškąją P. Ameriką bus galima rasti Jūsų naujojoje knygoje apie šį žemyną...
– Kad tą sužinotumėte, teks perskaityti (juokiasi).