Faktas tas, kad kiekvienoje kultūroje meilės supratimas yra vis kitoks ir tik ginčytinas klausimas, kurios kultūros meilės samprata yra „geresnė , priimtinesnė, naudingesnė ir reikšmingesnė patiems mums, žmonėms“. Kaip bebūtų meilė yra kultūros gaminys, o žmonės šį gaminį ypač vakarų kultūroje paverčia žaidimu, kuris skamba ganėtinai paprastai: „myliu tol, kol nerandu kažko „geresnio“.
Meilė tikrai yra, bet kiekvienam jos reikšmė, svarba yra skirtinga. Greičiausiai tai didžiausia problema santykiuose tarp vyro ir moters. Kiekvienas iš jų kaltina nesugebėjimu mylėti, bei suprasti. Kodėl taip įvyksta, kad du žmonės myli vienas kitą skirtingai? Visos šios problemos prasideda nuo kultūros, kuri atveria pasirinkimo laisvę: kultūroje gimsta daug idėjų, požiūrių, mokslinių, kultūrinių paaiškinimų apie šį jausmą ir kas svarbiausia mes sąmoningai arba nesąmoningai pasirenkame kaip norime mylėti arba nemylėti.
Vieni žmonės apibrėžia meilę taip: santuoka, ištikimybė, pagarba, atsidavimas, šeima, vaikai ir t.t. Kitiems tai yra: „spontaniškumas, kūniškumas, seksualinis veiksmas, momentali aistra, greitas susižavėjimas ir t.t.“. Dar kitiems meilė tarsi išvis neegzistuoja aiškinant tuo, kad žmonės yra poligamiški iš prigimties, valdomi instinktų, noro daugintis. Galbūt dar kitiems tai savotiška meilės išraiška, tiksliau neįpareigojantis jausmas, kuriame galime save dalinti tiems, kam tik panorėsime, kada užsinorėsime.
Taip per kūniškumą atiduodame tam tikrą „meilės išraišką“. Galime vardinti ir vardinti požiūrius į šį jausmą, bet greičiausiai taip ir nerasime vieno vienintelio atsakymo. Tiesiog gyvenant kultūroje, turint daug informacijos kiekvienas renkasi tai, kas jam naudingiau ir atrodo geriau, bei priimtiniau.
Todėl susitikę du žmonės savo meilę vienas kitam reiškia skirtingai. Moteris, kuri nori šilumos, šeimos, artumo, ištikimybės sutikusi „gyvenimo“ vyrą, kuriam reikia tik spontaniškumo, aistros, seksualumo, greičiausiai nesukurs jokios abipusės ir tvirtos meilės. Vienam riekia stabilumo, kitam - spontaniškumo ir kūniškumo. Vyras, mylėdamas per aistrą ir kūniškumą, nesukuria jokių ilgalaikių vertybių. Nebe reikalo, „tikra meilė“ matuojama vertybėmis (ištikimybė, atsidavimas, šeima, atjauta, pagarba ir t.t.), o jei bent kelių jau nėra, vadinasi ir meilės nebuvo.
Bet ar galime dėl to ginčytis, kieno meilė tikresnė? Viskas priklauso tik nuo požiūrio. Jei aš manau, kad moralinės normos man sunkiai įgyvendinamos, kažin ar galime kalbėti apie darną. Didžiausia problema ta, kad santykiuose kiekvienas žmogus myli kitaip. Sunku nusakyti kieno meilė tikresnė ir vertingesnė.
Lietuvos kultūros kontekste, kiek teko pastebėti, meilė yra apibrėžiamo statuso, materialinio apsirūpinimo, grožio, seksualmo, geidžiamumo kontekste, o už borto lieka paprastumas, drovumas, konservatyvumas, kuklumas, intelektualumas. Man atrodo, kad moterys save reprezentuoja kaip prekę pagal geidžiamumo standartą. O šis standartas gana primityvus – atrodyti kuo seksualiau. Kaip gali sukurti laimingą ir darnią šeimą, kai vieni savo nemokėjimą mylėti teisina biologine „poligamijos“ prasme? Kaip moteris gali mylėti vyrą, kai ji myli savo išvaizdą ir patrauklumą? Kur lieka gyvenimas dėl kito žmogaus?
Kiekvienas norime būti vieninteliai, nepakeičiami ir unikalūs. Neturėdami šio jausmo su savo antra puse, kažin ar galėsime atsiduoti ir sugebėti mylėti. Meilė galų gale yra rizika, o kas tą riziką apsunkina? Skirtingas suvokimas, požiūris į meilę. Jei jums „meilė“ suprantama moksliškai (gamtiškai), kažin, ar savo antrą pusę įvertinsit kaip vienintelį ir unikalų šio pasaulio stebuklą.
Nesijausdami reikšmingi vieni kitiems, žmonės kažin ar sugebės save dovanoti, greičiausiai visų daugiausia galės bent jau „smagiai“ be didelių įsipareigojimų, atsakomybės save švaistyti kaip prekę ir į kairę ir į dešinę. Vaidinti sunkiai nuperkamą objektą, tik už tam tikrą statusą ir kitas gėrybes.
Išvada gana paprasta: žmonės savo nesugebėjimą mylėti teisina įvairiausiais būdais, biologine, chemine prasme. Dažnai kartoja, kad vertybės per sunkios žmogaus prigimčiai. Įvairiausi įsipareigojimai yra visiškas išsigalvojimas.
Meilė mums turi įvairias formas. Blondinė mylį seną turtuolį už tai, kad turtingas. Tai irgi yra meilės išraiška, tik joje nerasime jokių žmogiškų vertybių, išskyrus vieną - meilė pinigams. Todėl visi mylime, tik klausimas ar toje meilėje yra kokių svarbesnių vertybių? Greičiausiai „literatūrinė meilė“ vadovaujasi ne tik vertybėmis, bet ir principais. Jei myliu, tai myliu vieną, nors gyvenime atsiras daug individų, kurie vieni už kitus bus geresni, bet mano antra pusė yra unikali, nepakeičiama ir nepakartojama.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!