Besidžiaugiantieji plojo rankomis: „Viskas, ko reikia galutinai pribaigti jaunimo nedarbo problemą – darbo rinkos liberalizavimas“. Kad lengviau būtų priimti į darbą, lengviau, be abejo, ir atleisti (juk darbdavys nenori investuoti į jauno žmogaus apmokymą, kai apskritai neaišku, ar šis bus geras darbuotojas ir specialistas, o „baisiausia“, kad dėl griežtų darbo teisės įstatymų paskui negalėsi to neva lūkesčių nepateisinusio jaunuolio ir varyte išvaryti).
Praėjus porai mėnesių po nuvilnijusios džiaugsmo bangos, grįžtama prie skaičių ir imčių. Jau sužiūrėta, kad ne tiek labai ir pagerėjo jaunimo nedarbo rodikliai – nuo maždaug 33 % 2011 metais sumažėjo iki maždaug 25 % 2012 metais. Vis dėlto, įvertinant emigrantų skaičių, kurie svečiose šalyse uždarbiauja duonai ar šildymo sąskaitoms, jaunimo nedarbo rodikliai išlieka grėsmingai dideli.
O iš Lietuvoje likusių jaunųjų bedarbių daugiau negu pusė neturi jokios darbinės patirties. Maždaug pusė teturi vidurinį išsilavinimą. Beveik pusė neturi profesinės kvalifikacijos. Nepaklausiausių specialybių savininkais Darbo birža tituluoja ekonomistus, verslo vadybininkus, teisininkus, socialinius darbuotojus, viešojo administravimo specialistus. Kaip bebūtų, šie specialistai pernai metais buvo sėkmingai kepami (o finaliniam potėpiui – kaip kremas ant torto – išliejamas diplomas).
Modelis „mokykla – studijos – darbas“ – nebepakankamas
Pažvelkime iš arčiau. Petriukas, mokydamasis mokykloje, nelabai supranta, ką jis norėtų dirbti, kokią ateities profesiją pasirinkti, o apsispręsti reikia dar mokykloje. Petriukui belieka, renkantis ateities studijas ir (ar) profesiją, vadovautis tėvų patarimais, įspūdžiais iš matytų filmų arba perskaitytų romanų ar detektyvų.
Tuo tarpu Antanas, iškritęs iš mokymosi sistemos dar būdamas mokyklinio amžiaus, neturi reikiamų įgūdžių įsijungti į darbo rinką ar profesinio ugdymo sistemą ir vaduojasi bedarbio pašalpa arba emigracijos keliu. Tačiau Teresė – pavyzdinga aukštosios mokyklos studentė; tėvai ja didžiuojasi. Vis dėlto Teresė darbinės patirties ir praktikos neturi, todėl darbo rinkoje dažno darbdavio akimis ji telieka mažai vertinga.
Taigi priežastinis ryšys tarp švietimo sistemos ir jaunimo nedarbo yra tiesioginis, jaunų žmonių nedarbo problemos kyla jau nuo tos akimirkos, kai švietimo ir valdžios institucijos griežtai atriboja savo kompetencijas, nespręsdamos problemų sisteminiu bendradarbiavimo keliu. Mokyklos – sau, universitetai – sau, darbo santykius reguliuojantys įstatymai – sau. Akivaizdu, kad modelis „mokykla – studijos – darbas“ nebeveikia ir tinka, matyt, tik jau užmirštiems sovietiniams laikams.
Dviguba mokymosi sistema – kombinuojama teorija ir praktika
Viešojoje erdvėje puse lūpų jau buvo prakalbėta apie Vokietijos dvigubo mokymosi sistemą. Vokietijoje darbo santykius reguliuojantys įstatymai yra ganėtinai griežti, neoliberaliosios įtakos juose labai mažai, o jaunimo nedarbo rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje. „Kaip tai?“ - sunerims laisvosios rinkos institucionieriai. Vokietijos paslaptis – dviguba mokymosi sistema (taip pat egzistuojanti Austrijoje, Šveicarijoje). Pagal šią programą mokiniai mokyklose ne tik mokosi teorinių žinių, bet tuo pačiu (dalį laiko, Lietuvoje skiriamo tradicinėms pamokoms) atlikinėja profesines praktikas bendrovėse, valdžios institucijose.
Moksleiviai privalo surinkti akademinius kreditus tiek teorinėse klasėse, tiek praktikose ir taip yra pratinami prie darbo rinkos ir darbinės aplinkos, įgyja profesinių gebėjimų bei, jau baigę mokyklas, sugeba pasirinkti ateities profesiją, remdamiesi ne tik nuogirdomis iš aplinkos, bet savo „darbine“ patirtimi. Tuo tarpu darbdaviai ugdo ateities darbuotojus.
Griežti Vokietijoje galiojantys darbo teisės reguliavimai (pavyzdžiui, sudėtingos darbuotojo atleidimo sąlygos) ir dviguba mokymosi sistema puikiai dera tarpusavyje. Mat pastaroji eliminuoja brangiai kainuojančių darbuotojų apmokymų juos įdarbinant būtinybę – juk didžioji dalis darbuotojų jau turi reikiamų įgūdžių dvigubos mokymosi sistemos dėka, o darbuotojai tuo metu jaučiasi saugūs (dėl valstybės suteikiamų teisės į darbą garantijų) ir motyvuoti savo pasirinkime dirbti būtent tą darbą (nes dar nuo mokyklos turėjo ne vieną galimybę pasitikrinti kelias profesijas).
Galima būtų vizualizuoti, nurodant, kad jaunimo nedarbo lygis Vokietijoje yra bent du kartus mažesnis negu darbo santykius liberaliais įstatymais reguliuojančioje Didžiojoje Britanijoje, vis dėlto universitetų absolventų Vokietijoje yra du kartus mažiau negu, kad Didžiojoje Britanijoje. Tačiau Didžiojoje Britanijoje tik maždaug ketvirtadalis jaunuolių bent jau savo pirmąjį darbą apibūdina kaip „karjeros“ (tokį, kuriam įgijo specialybę); likusieji universitetų absolventai verda kavą baruose ar šypsosi iš už prekybos centrų kasų – negi tam reikia aukštojo išsilavinimo? Padavėja ar barmenas su aukštuoju išsilavinimu turėtų patekti į jaunimo nedarbą apibūdinančių rodiklių gretas.
Profesinio ugdymo programų reformos
Perspektyva profesines mokyklas identifikuoti kaip labiau patrauklias jaunam žmogui, ypač tam, kuris suspenduoja mokslą bendrojo lavinimo mokyklose, Lietuvoje brėžiama šviesiomis spalvomis. Tik belieka tikėtis, kad Lietuvos darbo birža pakeis ligšiolinį formalų požiūrį į jauną bedarbį (lyg jį pro langą stebėtų) ir taps realiais pagalbininkais kelyje nuo profesinio pasirenginimo, praktinių įgūdžių įgijimo iki nuolatinio įsidarbinimo, o Jaunimo darbo centrai užmegs asmeninį kontaktą su kiekvienu jaunuoliu, kuris nesimoko ir nedirba.
Baigiamasis žodis ir receptai
Apibendrinant, Lietuvoje galima suformuluoti keletą gelbėjimosi ratų, reformuojančių jaunimo įdarbinimo politiką. Pirmuoju gelbėjimosi ratu galėtų tapti kuo ankstyvesnis Petriuko supažindinimas su darbo aplinka, tai pradedant dar bendrojo lavinimo mokykloje, joje įvedant dvigubo mokymosi (tiek teorinių žinių, tiek praktinių įgūdžių) sistemą. Tarp profesinės mokyklos ir įpratimo būti bedarbiu dar nepasirinkusiam Antanui pagelbėti galėtų profesinių mokyklų suaktyvėjimas bei Jaunimo darbo centrų pertvarka. O Teresei lyg gelbėjimosi ratas, pereinant iš aukštojo mokslo švietimo sistemos į darbo rinką, pasitarnautų į aukštąjį mokslą integruotos profesinės praktikos programos.
Vieno recepto nėra, vieno atsakymo – irgi, bet akivaizdu, kad nuo abstrakčių programų turi būti pereinama prie konkrečių žingsnių ir priemonių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!