Renginį pradėję II f klasės mokiniai - Marius Andreikėnas, Aivaras Kukoris, Ugnė Jakaitytė ir Ugnė Tvarijonaitė - cituodami lietuvių klasiką įrodė, kad tarmės - pati gaiviausia meninio žodžio gyvybės versmė.
Viena iš šio renginio organizatorių lietuvių kalbos mokytoja Adelė Samuolienė pasakojo apie tarmės svarbą, jos ypatybes ir vertę bei lygino dvi Lietuvos tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Trečdalį gyvenimo praleidusi gimtojoje Žemaitijoje, o du trečdalius Aukštaitijoje, mokytoja visiems įrodė, kad tai, ką kiekvienas atsinešame iš savo tėviškės, – giliai įsišakniję ir negali pasimiršti. O ir „Žemaitė pasas“ ( Žemaičių kultūros draugijos nario pažymėjimas), kurį pedagogė turi, įpareigoja. Mokytoja ragino ir aukštaičius burtis į kultūrines draugijas, kurių veikla - saugoti savo etninę kultūrą, kitaip sakant, visomis išgalėmis mylėti savo gimtąjį kraštą.
Į šį renginį buvo pakviestas ir Lietuvos žemaičių kultūros draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkės pavaduotojas Steponas Kubeckas. Svečias nustebino gera atmintimi: susirinkusiems žemaitiškai padeklamavo ne vieną eilėraštį, susiedamas su įspūdžiais iš įvairių savo kelionių. Lietuvių kalbos mokytoja Dalia Karkazienė patikrino, kaip gimnazistai „išmoko“ žemaitiškai: užminė keletą mįslių žemaičių tarme, kurias išvertė ir į bendrinę lietuvių kalbą. Už atspėtą mįslę žiūrovai gavo prisiminimo dovanėlę – pakabutį, sako, tikrą dešimtukų aitvarą.
Renginio pabaigoje, pasiklausę kelių anekdotų apie žemaičius, mokėmės keleto frazių: „a jau katuka ataka“ (ar jau kačiukai atako) ir „anakounda" (ji kanda). Visiems derėtų suprasti, kad reikia saugoti tarmes, kol jos dar gyvos. Juk teisus buvo profesorius A. Girdenis sakydamas: „Laukus numelioravome – jau dabar matyti, kad ne visur ir visada gerai padarėm. Nerizikuokim tą patį daryti ir su kalba. Tarmės mirtis daug didesnė nelaimė žmonijai, negu kokio vabzdžio ar žvėriuko išnykimas.“