Tačiau jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė patirta trauma darbe. Kas galėtų patikėti, kad vienoje iš socialiai pažangiausių šalių moteris negaus nei kvalifikuoto gydymo, nei jai priklausančių socialinių garantijų.
Vos galėdama iškęsti skausmą buvo išvaryta dirbti
„Pirmasis mano darbas Norvegijoje buvo sezoninis – per slidinėjimo sezoną tvarkiau viešbučio kambarius. Kai sezonas baigėsi, man pasiūlė valytojos darbą valstybinio prekybos centrų tinklo parduotuvėje. Reikėjo plauti tris aukštus, bet teritorija neatrodė didelė. Pagaliau ar mes, nemokėdami kalbos, galime rinktis darbus? Papildomai dar iškraudavau ir sudėdavau prekes. Mano sutartis buvo nepilnai darbo dienai, bet dažnai gaudavau papildomo darbo. Kadangi man tekdavo daug bendrauti su žmonėmis salėje, pramokau norvegų kalbos. Jei ne trauma, greitai būčiau ėjusi prašyti kirpėjos darbo į vietinę kirpyklą. Miestelyje jau visus pažinojau, buvau gerai užsirekomendavusi, įsiliejusi į bendruomenę“, - pasakojo moteris.
Nors parduotuvėje per mėnesį ji užsidirbdavo vos 9-10 tūkst. kronų (minimalus atlyginimas, jos žiniomis, Norvegijoje siekia apie 13 tūkst. kronų į rankas), pragyvenimui prisidurdavo savo rankdarbiais – dalyvaudavo mugėse per bažnytines šventes, jos gaminius mielai paimdavo ir parduotuvė. Su tikruoju norvegų požiūriu į emigrantus ji susidūrė tik tuomet, kai po traumos nebegalėjo dirbti ir pradėjo reikalauti jai priklausiusių socialinių garantijų. Tai įvyko 2010 m. pradžioje, tačiau moteris iki šiol norvegams turi įrodinėti savo teises.
„Man reikėdavo sandėliuose sutalpinti atvežtas prekes. Neretai tekdavo pasilypėti ant dėžės ir kelti dėžes aukštyn. Ką tik buvo praėjęs šventinis periodas, kai turėjome labai daug prekių, tad darbo netrūko. Parduotuvėje dirbo du vyrai, norvegai, tačiau atvirai jums pasakysiu – ten moterys dirba daugiau nei vyrai. Jie kaip princai vaikščiojo po parduotuvę, o prekes kraudavo moterys. Bekraunant mano rankos neatlaikė dėžės ir ji užkrito ant peties ir rankos. Iš karto alkūnės srityje per sulinkimą kažkas iššoko. Nežinojau, ką daryti. Bijojau, kad jeigu pasiskųsiu dėl skausmo, mane gali atleisti iš darbo, o man jau tiek ne daug laiko reikėjo atsistoti ant kojų“, - sakė Rima.
Visgi prekybos centro administracija suprato, kad situacija rimta, ir išsiuntė ją pas gydytoją. Gydytojas iš pradžių bandė iškvosti, ar ji neslidinėjo, tuomet liepė savaitę pabūti namuose ir gerti vaistus nuo skausmo. Man nedarė nei rentgeno, nei kitų tyrimų.
„Aš namie ir ledą dedu, ir verkiu, ir prie sienos ramstausi, nes skauda, o po savaitės gydytojas išsiuntė mane dirbti. Darbe nuo judinimo ranka pamėlo, tad vėl buvau išsiųsta pas gydytoją, o jis mane ramino, kad tai dažna sunkiai dirbančių žmonių liga. Esą praeis. Visgi jis išsiuntė mane į kitą miestelį pasidaryti echoskopijos, po kurios man tiesiog patarė valgyti daugiau mėsos ir suleido kelias injekcijas kažkokių vaistų, kaip supratau, skirtų sąnariams. Dar užsiminė, kad geriau vykčiau į Lietuvą ir susirasčiau gerą neurochirurgą. Vadinasi, jis įtarė diagnozę, bet man nieko nesakė“, - svarstė pašnekovė.
Po penkių mėnesių kančiose, kai dėl skausmo kartais nemiegodavo po tris paras, Rima gydytojo konsultacijai atvyko į Lietuvą. Gydytojas paprašė magnetinio rezonanso tyrimo, o išgirdęs, kad tokio nėra, negalėjo atsistebėti. Taigi moteriai teko vėl vykti į Norvegiją ir reikalauti to, ką medikai turėjo padaryti jau pirmomis savaitėmis po traumos. Mat tuo metu ji drausta buvo ten.
„Tyrimas parodė, kad man buvo trūkę raiščiai, o kadangi ranka nebuvo fiksuota įtvaru, jie blogai suaugo. Taip pat pasirodė, kad buvo trūkę 4-tas ir 5-tas slanksteliai, dėl to susidarė vidinė išvarža. Gavęs šiuos tyrimas, mano gydytojas Norvegijoje susiėmė už galvos ir pasakė, kad dirbti nebegalėsiu. Jis mane nusiuntė pas ortopedą, beje, lietuvį. Kai šis išgirdo, kad man išrašytas vaistas, kuris skiriamas moterims po menopauzės, liepė kuo greičiau jį mesti lauk, o buvau jau išgėrusi 30 tablečių. Po to aplankiau dar ne vieną gydytoją, visi buvo pakraupę mano gydymo eiga, bet vietoje manęs ir toliau negydė“, - piktinosi moteris.
Nors Rima negalėjo nei dirbti, nei blaiviai mąstyti, gydytojas dėl to, kad negrąžina jos į darbą, buvo iškviestas pasiaiškinti valdininkams, kontroliuojantiems pašalpų mokėjimą. Pastarųjų gydytojo paaiškinimai neįtikino, tad buvo pasakyta, kad ji vis tiek turinti atidirbti darbo sutartyje numatytas 9 val. per savaitę. Kadangi papildomai užsidirbti nebeturėjo sveikatos, jos pajamos nukrito iki 4-5 tūkst. kronų. Už tokią sumą pragyventi Norvegijoje labai sudėtinga, juolab kad moteriai teko mokėti ir už gydytojo konsultacijas. Norvegijoje visai nemokamo gydymo nėra.
„Bandžiau tvarkytis vaiko pinigus už nepilnametį sūnų, tačiau dėl jų teko praeiti kryžių kelius, pateikti kalnus dokumentų, įrodinėti, kad šių išmokų negavau Lietuvoje. Iš pradžių man aiškino, kad pinigų negausiu, nes esu emigrantė, galiausiai, su dejų metų pavėlavimu juos išmokėjo, tiesa, ne visus, bet jau buvau per daug pavargusi aiškintis. Neseniai sužinojau, kad buvau drausta nuo nelaimingų atsitikimų banke, bet niekas nepranešė, kad man priklauso išmoka. Po traumos jau neįstengiau mokėti įmokų, todėl dabar bankas atsisakęs ją išmokėti.
Taip pat po traumos pagal Norvegijos įstatymus man priklausė kompensacija už buto nuomą. Apie tai man taip pat niekas neskubėjo pranešti. Nors prasikamavau po nelaimės Norvegijoje metus laiko, kompensaciją gavau tik už 2 paskutinius mėnesius. Negalėdama išgyventi iš gaunamų pinigų ėjau pas darbdavius, verkiau, prašiau padėti man išgyti, nes nemaniau, kad turiu teisę gydytis Lietuvoje. Buvau visiškai oficialiai įdarbinta Norvegijoje, ten mokėjau visus mokesčius. Kreipiausi net į Lietuvos ambasadą, tikėjausi, kad jie galbūt gali pasiūlyti nemokamą teisinę pagalbą, nes pavargau rašyti skundus be atsako, bet man atsakė, kad neturi galimybės padėti tokiems, kaip aš. Pasirodo, jie padeda sugrįžti tik tiems, kurie langus išdaužia ar kitaip nusižengia teisėsaugai. Paklausiau: ar man dabar reikia langą išdaužti, kad ir aš gaučiau pagalbą?“ - pasakojo Rima.
Norvegai nepripažįsta moters traumos
Galiausiai 2011 m. spalį ji nusprendė pati parašyti prašymą išeiti iš darbo ir grįžo ieškoti pagalbos į Lietuvą. Tuo metu jau buvo pasikeitusi jos laikysena – dėl raumenų tempimo ji atrodė tarsi būtų susukta į vieną pusę
Gimtuosiuose Biržuose jai operavo ranką. Po operacijos liovėsi nepakenčiami skausmai, ranka pradėjo lankstytis per alkūnę, tačiau dirbti su ja moteris iki šiol galinti labai neilgai. Vėliau Vilniuje jai atliko stuburo operaciją – buvo įdėti implantai. Gydytojas prieš operaciją atvirai pasakė, kad operacija sudėtinga ir yra rizikos, kad po jos teks sėdėti invalido vežimėlyje. Tačiau tas pats laukia ir nedarant operacijos. Laimė, ji pavyko gerai. Dar laukia peties operacija, kuris taip pat buvo išniręs ir dabar yra susiaurėjęs. Gydytojai jai nieko gera nežada ir siūlo pasiieškoti darbo „su viena ranka“. Kirpėja dirbti ji nebegali, užsiimti savo mėgiama rankdarbių veikla – taip pat.
Lietuvoje jai nustatytas neįgalumo lygis su vos 55 proc. darbingumu. Šiuo metu Lietuva jai moka 208 Lt pašalpą, tačiau tai laikina pagalba. Mat pašalpą jai turi mokėti Norvegija.
„Dokumentus sutvarkė jau Lietuvos įstaiga ir nusiuntė Norvegijai dar prieš 7 mėnesius, tačiau jiems sunkiai sekasi įrodyti, kad aš ten tapau neįgali. Visas mano finansinis gyvenimas buvo Norvegijoje. Net mano pensiniai fondai sukurti Norvegijoje, nes ketinau ten likti. Tačiau negavau pinigų nei už pooperacinį laikotarpį, nei už reabilitaciją Lietuvoje. Nežinau, gal tik man nepasisekė. Tačiau ir apie kitus girdėjau negerų dalykų. Pavyzdžiui, viena mergina į darbą firmoje turėjo eiti su inkstų uždegimu ir 40 laipsnių temperatūra. Visiems, kas dirba Norvegijoje, patariu rinkti kiekvieną lapelį, kiekvieną dokumentą. Jei nebūčiau to dariusi, galėčiau net nebandyti įrodinėti savo tiesos“, - teigė Rima.
Šiandien moteris didelių planų į ateitį nekuria, tačiau tikina, kad net jei Norvegija pasiūlytų visas socialines garantijas, ištaisytų savo klaidas, į šią šalį nebegrįžtų. Vien todėl, kad ten negavo reikiamo gydymo ir liko suluošinta visam gyvenimui.
„Į Norvegiją vykau sąžiningai dirbti, mokėjau šiai šaliai visus mokesčius. Taip, aš ten buvau emigrantė – pati tai žinojau, bet stengiausi būti visiems gera, susidraugavau su vietiniais gyventojais. Tačiau tokio žiaurumo, kurį patyriau iš norvegų biurokratų, niekada gyvenime nebuvau patyrusi“, - tikino pašnekovė.
Nuotraukų albume – Rimos gyvenimo akimirkos Norvegijoje ir jos rankdarbiai.