L.Žigelytė. Kodėl dėl dešiniojo ekstremizmo kritikos atsiduriama policijoje?

Kad kažkas supuvo mūsų karalystėje, supratau sulaukusi šaukimo apsilankyti policijoje renkant medžiagą dėl mano pasigaminto plakato, kurį laikiau sausio 19 d. prie Graikijos ambasados Vilniuje vykusiame solidarumo su graikų antifašistais proteste prieš dešinįjį ekstremizmą. Plakate šalia užrašo anglų kalba „No more 1933 in Europe“ (angl. „Daugiau nebereikia 1933-ųjų Europoje“) perbraukiau nacių svastiką ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) simbolį - „Trijų liepsnų“ ženklą.

Abu simbolius perbraukiau, nes mano kaip tarpukario laikotarpiu Rytų Europoje besidominčios doktorantės ir Lietuvos naujienas skaitančio asmens nuomone, esama ne vienos paralelės tarp Vokietijos nacionalsocialistų ir LTJS retorikos bei veiklos (apie kelias iliustruotas paraleles, kurias vasario 16-osios ir kovo 11-osios tarpušventyje profilaktiškai derėtų visiems prisiminti, – šio teksto pabaigoje).

Minimą poziciją išdėsčiau policijoje, kur teko aiškintis, kodėl mano plakato nereikėtų laikyti tyčiojimusi iš LTJS ir neapykantos kurstymu prieš šios organizacijos narius. Būtent tuo po protesto skunde generalinei prokuratūrai mane asmeniškai apkaltino Tautininkų sąjunga ir LTJS. Dar jų skunde pareiškiami kaltinimai organizacijai „Antifa Lietuva“ dėl Gedimino stulpų išniekinimo (beje, tai ne organizacija, o dalis globalaus, nors Lietuvoje negausaus judėjimo be formalių narysčių ar organizacinių hierarchijų).

Kadangi mane generalinei prokuratūrai apskundusi grupė (LTJS) yra ne kartą apžvalgininkų, žmogaus teises ginančių organizacijų ir net buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus kritikuota dėl savo paraiškinimų, šūkių ir veiklos, kvietimas į apklausą policijoje užklupo kiek netikėtai. Bet kokios grupės veiklos ir retorikos kritika, jei šia kritika nėra tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti, yra demokratijos garantas. Tačiau (ir nors pirmadienį buvo nutarta nepradėti ikiteisiminio tyrimo dėl minėto skundo) būtinybė rašyti pasiaiškinimą policijoje, kodėl nesi teroristas, jei perbrauki Lietuvai tarptautinę gėdą seniai darančios organizacijos simbolį, kelia klausimų apie mūsų demokratijos pobūdį.

Policijos terorizuojami protestuotojai

Nors neturiu priekaištų dėl profesionalumo su manimi bendravusiam policijos pareigūnui, apie nepavydėtiną prieš dešinįjį ekstremizmą protestuojančių asmenų padėtį Lietuvoje galima būtų pradėti būtent nuo policijos darbo. Tarkim, policijoje be manęs apsilankė ir dar vienas protesto dalyvis, kurio kontaktinį telefoną ir vardą pareigūnai akcijos metu išgavo pareiškę, jog priešingu atveju nebeleis tęsti taikaus protesto, nors jame, kaip ir reikalauja Susirinkimų įstatymas, dalyvavo iki 15 asmenų ir apie protestą policija žinojo iš anksto.

Apie tai, kad policija Lietuvoje protesto akcijose ne pirmus metus terorizuoja prieš dešiniųjų radikalų veiklą protestuojančius anarchistus (teisybės dėlei reiktų sakyti, kad tai dažniau yra anarchistės) ir antifašistus (vėlgi lyčių pasiskirstymas panašus) – būtent iš jų, o ne dešiniųjų ekstremistų tikintis agresijos bangos, – galima kalbėti daug. Paminėsiu tik, kad pačiai buvo kiek ironiška jausti pareigūnų parengtį, kai stovėjau prie Graikijos ambasados šalia kitos protestuotojos, kuri laikė baltas rožes (simbolizuojančias nacistinėje Vokietijoje vykusį intelektualų pasipriešinimą Adolfo Hitlerio režimui) ir maišelį su turguje pirktu karpiu.

Tiesa, nebeironiška, kai prieš šiųmetes eitynes vasario 16 d. Kaune protestavusią kelių asmenų grupę pareigūnai apstoja, neleidžia jiems niekur judėti, pareikalauja prisistatyti ir, stebint neonaciams, garsiai Laisvės alėjoje sako jų vardus ir adresus. Po tautininkų eisenos vienas iš šių protestuotojų buvo užpultas asmens, ant kurio striukės rankovės buvo prisiūta Lietuvos vėliava, bet dėl anarchistinių pažiūrų nesikreipta į teisėsaugą. Tiesa, internete galima paskaityti apie pačių protestuotojų aprašytą konfliktą ir tai, kad po jo protestuotojus sekė keli pagąsdinti norėję patriotai.

Man sulaukus šaukimo į apklausą, pažįstama teisininkė spėjo, kad galbūt policijoje išdėsčius savo poziciją padidės tikimybė, jog ikiteisminis tyrimas dėl tautininkų ir LTJS skundo nebus pradėtas. Ir išties. Policija, kuriai generalinė prokuratūra perleido medžiagos apie protestą rinkimą, nutarė nepradėti ikiteisminio tyrimo nei dėl neapykantos kurstymo prieš LTJS, nei dėl Gedimino stulpų išniekinimo.

Kol kas Lietuvoje už Gedimino stulpų perbraukimą neužtraukiama baudžiamoji atsakomybė, nors keli parlamentarai, reaguodami į protesto sukeltą ažiotažą, ūmiai suskubo siūlyti keisti įstatymus – lyg šiandien būtent Gedimino stulpų apsauga būtų gyvybiškai reikalingas sprendimas Lietuvoje (opesnis nei gimdymo namuose reglamentavimas ar kitos aktualijos, nesusijusios su patriotiniais reikalais, bet kasdien nulemiančios tūkstančių Lietuvos piliečių buitį).

Sužeistas nacionalizmas

Nemažai spaudoje išdiskutuota reakcija dėl proteste perbrauktų Gedimino stulpų suprantama, nes šis simbolis mūsų sąmonėje išjudina daugybę mitų apie Lietuvą ir žadina nostalgiją praeičiai. Tai, ką bulgarų kilmės filosofė Julia Kristeva pavadino „sužeistu“ Rytų ir Centrinės Europos nacionalizmu, selektyviai renkasi, kas jį žeidžia labiausiai. Panašu, kad skausmingiausius sopulius šiame regione sukelia po okupacijos dulkėmis snaudusios ir todėl ilgai neliestos, o neretai dėl to ir idealizuojamos istorijos bei jų simboliai.

Palyginimui, atkreipkime dėmesį, kad JAV nebaudžiama net už vėliavos sudeginimą, o Jungtinės Karalystės įstatymuose nėra tokios koncepcijos kaip „vėliavos išniekinimas“. Nenuostabu, kad šiose šalyse, greta klierikališko patriotizmo JAV ir iš kolonializmo pagirių besiblaivančio imperializmo Jungtinėje Karalystėje, klesti stulbinamai įvairus socialinių judėjimų tinklas (anarchistai, antifašistai, antikapitalistai, už neįgaliųjų teises kovojantys ir kitokie aktyvistai).

Norėčiau tikėti, kad po sausio 19 d. antifašistinio protesto Lietuvos visuomenė akyliau stebės, ką rodo ir šneka dešinieji radikalai, nors iki šiol trečdalis gyventojų neturi nuomonės apie nacionalistų šūkius patriotinėse eisenose. Visuomenėje išlieka masinis abejingumas carinės priespaudos aplinkybėmis sukurtiems, bet šiandien laisvoje šalyje atvirai ksenofobiniškai skambantiems šūkiams („Lietuva - lietuviams; lietuviai - Lietuvai“) ir tokiems, kurie skamba militaristiškai („Didžiuokis ir apgink savo lietuvybę“). Beje, šį mėnesį eitynėse Kaune per visą Laisvės alėją nugriaudėjo ir nauja skanduotė „Cha cha cha Antifa“, surepetuota jau per protestą prie Graikijos ambasados budėjusių kelių patriotų. Manau, dėl jo į teisėsaugą Lietuvoje „Antifa“ šalininkai nesikreips, nors bet kam aišku, kad juo tautininkų vedama patriotų falanga atvirai šaipėsi iš juos Laisvės alėjoje pasitikusių antifašistų.

Tiesa, didžioji dalis mūsų apolitiškos visuomenės šių detalių turbūt nefiksuoja. Taigi, nenuostabu, kad beveik nekalbama ir apie Lietuvos dešiniųjų radikalų simbolius – kasmet vis gausėjantį vėliavų arsenalą ir neva baltiškų simbolių adaptacijas. Į perbrauktus Gedimino stulpus (darsyk atkreipiu dėmesį – perbrauktus ne šiaip, o šalia nacių svastikos ir fašistinės Graikijos politinės partijos „Auksinė aušra“ simbolio) visuomenė reagavo žymiai audringiau nei į perbrauktas „Tris liepsnas“. Pastarasis simbolis internete patriotų sekamose pasakose apie jo šaknis baltų mitologijoje dar vadinamas „liepsnelėmis“, „sūkūrėliais“ ir panašiais nacistines simbolio atsiradimo aplinkybes nukenksminančiais deminutyvais.

Nepaisant to, ką dešinieji radikalai išvartys kaip Lietuvos ar baltų paveldą, niekas neturi bijoti dėl perbrauktų Tautinio jaunimo sąjungos simbolių atsidurti policijoje. Perbraukus „Tris liepsnas“ nėra tyčiojamasi iš LTJS ar kurstoma neapykanta prieš jos narius. Tokiu gestu sukuriama proga prisiminti, kokiomis aplinkybėmis šis simbolis atsirado ir pamąstyti, kodėl šiandien Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga užsispyrusiai neišsižada saitų su atvirai pritarimą A. Hitlerio režimui demonstravusia ir šio režimo organizuotą jaunimo veiklą imitavusia tarpukariu tautininkų įkurta tautinio jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“.

Šiandien Lietuvos tautinis jaunimas neįsivaizduoja savęs be tuometinės „Jaunosios Lietuvos“ (vienos didžiausių tarpukario jaunimo organizacijų, mobilizavusios įvairias, kartais padrikas nacionalistinių pažiūrų grupes) simbolikos, mat šis jaunimas žūtbūt nori pasirodyti esąs tradicijos Lietuvos valstybėje tąsa. Todėl jie laiko LTJS „savesne“ Lietuvos dalimi nei tas jaunimas, kuris dėl kosmopolitinių, anarchistinių, kairiųjų ar net apolitiškų pažiūrų dažnai traktuojamas kaip šviežias importas iš Vakarų ar Vakarų paveikta bestuburė masė. Todėl tautiniam jaunimui reikia senų ir kasmet vis sendinamų simbolių. Taip gimsta mitas, kad „Trys liepsnos“ yra senovės baltų naudotas simbolis, panašus į daugybę įvairių kitų kultūrų archajiškų simbolių ir nesusijęs su naciais.

„Liepsnelės“ ir svastikų siuvykla

Trumpai prisiminkime, kaip tarpukariu atsirado „Trys liepsnos“. Simbolį „Jaunoji Lietuva“ adaptavo ir ėmė platinti tik nuo 1935 m. – po persitvarkymo sąjūdžio gegužę, kai po grandiozinio suvažiavimo Kaune buvo įvykdytas vidinis apsivalymas ir griežta reorganizacija. „Trijų liepsnų“ žymuo buvo pristatytas kaip ordinas, kurį už nuopelnus sąjungai ir „lietuvių tautai“ įteikia pats jaunalietuvių „šefu“ vadintas Antanas Smetona. Sąjungos leidinyje „Jaunoji karta” (1935 m. Nr. 20, p. 437) daugiausia vietos žymens apraše skiriama tam, kas ir kokio laipsnio ordiną gali gauti ir tik puse sakinio aptariama ženklo simbolika: „Trijų Liepsnų“ žymens išvaizda – žvaigždė, savo forma primenanti mūsų tautinių audinių bei juostų raštą, vadinama žvaigždutėmis (kitur saulutėmis).“

Palaipsniui „liepsnelės“ atsirado ir ant kiekvieno „Jaunosios kartos“ numerio viršelio, ir ant Jaunalietuvių sporto organizacijos (JSO) marškinėlių. „Trijų liepsnų“ atsiradimas ir vis platesnis vartojimas žymėjo tautinio jaunimo pastangas per simbolius vis aktyviau kurti naują pasaulį ir pakylėti veiklą virš reguliariais tapusių tautinių sąskrydžių ar masiškų sporto renginių, kuriais garsėjo tautininkų valdžios gausiai remti jaunalietuviai.

Šis naujomis simbolinėmis prasmėmis įkrauto tautinio pasaulio kūrimas jaunalietuvių veikloje akivaizdus jau minėtame „Jaunosios kartos“ numeryje, kur publikuojama dviejų Medingėnų jaunalietuvių nuotrauka su prie siuvimo mašinų besidarbuojančiomis moterimis. Matome, kad viena iš jų siuva jaunalietuvių Medingėnų skyriaus vėliavą, kurioje aptinkame svastiką. Ne stilizuotą, o elementarią nacių svastiką – tą pačią kuri minimu laikotarpiu jau buvo dažnai aptinkama nacių Vokietijoje ir Europoje tuo metu nė iš tolo nebekvepėjo sąsajomis su senais indoeuropiečių saulės ženklais.

Šiandien partijos „Jaunoji Lietuva“ interneto svetainėje ir visuomenei pateikiamoje informacijoje apie LTJS nutylimas šios vėliavos egzistavimas tarpukariu ir platus vartojimas oficialiuose to meto renginiuose. Po 1935 m. siaura trispalvė baltame fone su šūkiu „Tautai jaunąsias jėgas!“ vėliavos viršuje ir apačioje tarp dviejų svastikų įrašytu „Jaunosios Lietuvos“ padalinio pavadinimu buvo viena iš dviejų tautinio jaunimo vėliavų (kitos centre – jau minėtos „Trys liepsnos“). Vėliavų su svastikomis apstu „Jaunosios kartos“ viršeliuose publikuotose nuotraukose iš tautinio jaunimo suvažiavimų.

Jei ir šių fragmentų maža neturintiems nuomonės apie šiandien patriotų eitynėse mirgančios simbolikos kilmę ir ne tik LTJS neišsižadamas, o neigiamas paraleles su nacizmu, galime prisiminti, kad tos pačios „Jaunosios Lietuvos“ leistuose leidiniuose (pvz., „Jaunalietuvių vadove“) dar 1936 m. buvo giriama „Hitlerjugend“ organizacija kaip naujas organizacinis modelis, ugdantis asmenybę ir suvienijantis masę. Norintiems istorinio objektyvumo, belieka tikėtis, kad Lietuvoje apie tautininkų veiklą tarpukariu palaipsniui ims rašyti vis daugiau ne vien šiandien tautininkams priklausančių ar jiems šališkų asmenų (toks monopolis, deja, pastebimas dabar).

Šiandien LTJS neišsižada tarpukario „Jaunosios Lietuvos“ simbolikos ir kasmet visuomenei pristato vis įmantresnes ne tik šios simbolikos, bet ir savo šūkių hermeneutikas – užuot įrodę, kad jie neturi nieko bendra su tarpukario nacizmu ir šiandieninėmis jo metamorfozėmis. Prisiminkime, kad skandalu pernai tapusi LTJS organizuota jaunimo stovykla lyg niekur nieko pasirinktą šūkį „Didžiuojuosi, kad esu BALTAS“ po tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus kritikos greitai pakoregavo į „Ačiū Dievui (-ams) už baltiškas šaknis“. Lygiai taip pat, lyg niekur nieko, metamorfuoja pirmosios kasmetinių patriotų procesijų eilės. 2008 m. „juden raus“ baubusius skustagalvius eitynių avangarde kasmet keičia vis daugiau dainas traukiančių jaunų moterų (šiemet eitynėse Kaune vasario 16 d. pirmąkart neonacių kolonos pirmojoje eilėje vyrų apskritai neliko, nenustebčiau, jei kovo 11-ąją Vilniuje ten pasirodytų dar ir vaikai).

LTJS renginiuose skambantiems šūkiams ir tiems simboliams, kurių fone jie aidi, galima nepritarti (nors norėtųsi, kad tas nepritarimas Lietuvoje būtų matomas ne vien apklausose). Visuomet liks ir jiems pritariančių. Tačiau neturėti nuomonės apie tokius šūkius ir simbolius reiškia numarinti savyje bet kokį pilietiškumą ir galimybę valstybėje būti daugiau nei pasyviu stebėtoju. O jei išlieka tikimybė, kad už niekaip nacizmo šleifo neišsižadančios grupės veiklos kritiką teks lankytis policijoje ir atremti kaltinimus neapykantos kurstymu, vadinasi, mūsų karalystėje tikrai kažkas papuvę.