Lietuvoje vieši ne pirmą kartą
Geothes instituto vadovė Johanna M. Keller džiaugėsi galėdama supažindinti žiūrovus ne tik su "Vokiečių kino programa", bet ir su garsiu svečiu iš Berlyno.
"Vokiškų filmų rodymas jau tapo tradicija. Džiaugiamės, kad kino programą šiais metais sudarė Geothes institutas, Austrijos ir Šveicarijos ambasada. Berlynalės festivalis pasibaigęs, "Kino pavasaris" dar tik artėja, o mes norime pristatyti vokiškus filmus, kurie bus rodomi Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje ir Neringoje", - pasakojo J.M. Keller.
Festivalyje dalyvaus įvairūs svečiai, specialiai į Lietuvą atvykstantys pristatyti savo filmų. Antradienį filmo "Oh Boy" pristatyme dalyvauja jau minėtasis svečias T. Schillingas, atvykęs į Vilnių iš Berlyno.
"Oh Boy" žvaigždė džiaugėsi vėl galėdamas būti Vilniuje. Prieš porą metų T.Schillingas jau buvo lankęsis Lietuvoje ir parsivežė iš mūsų šalies pačius gražiausius prisiminimus.
"Prieš porą metų jūsų šalyje filmavausi juostoje "Mūsų mamos, mūsų tėvai". Dabar tipiška diskutuoti apie Vokietijos tamsiąsias puses, prisiminti Antrąjį pasaulinį karą. Tai, žinoma, teisinga, tačiau tai daroma tamsiu tonu. Lietuvoje kuriamas filmas buvo sukamas su kitokia nuotaika. Filmas apie penkis jaunus žmonės, kurie turi žygiuoti į Rusiją. Šis filmas buvo svarbus indėlis atkuriant Vokietijos istoriją be jokio gailesčio ir pagražinimų. Lietuvos kraštovaizdis suteikė galimybę atkurti realijas, vykusias Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, ir net pačiame Berlyne, - pasakojo vokietis. - Pavyzdžiui, Užupio fone buvo atkurtas Kursko mūšis."
Komedija - ne tipiškas vokiškas filmas
Tuo tarpu "Vokiško kino dienose" aktoriaus pristatomas juodai baltas filmas "Oh Boy" nėra būdingas tipiškas vokiškas filmas.
"Jis pastatytas mano gero bičiulio. Nors juostoje pasakojama istorija vyksta Berlyne, jame skamba ne elektroninė muzika, bet džiazas. Tai taip pat, manau, prisidėjo prie šviesaus filmo "Oh Boy" sėkmės, - neabejojo juostą Lietuvoje pristatantis aktorius. - Šis filmas visuose pasaulio kampeliuose priimamas labai šiltai. Tai netipiškas vokiškas filmas. Paprastai vokiečiai nepriima humoro, į situacijas reaguoja rimtai. O šioje juostoje viskas pateikiama labai šviesiai, linksmai."
Austriški ir šveicariškis darbai
Trečius metus vykstantis festivalis šiais metais gerokai išsiplėtė po savo vėliava priimdamas ne tik vokiškus, bet ir austrų bei šveicarų filmus.
Šiais metais "Vokiško kino dienos" vadovaujasi šūkiu: "Pažiūrėk". Organizatoriai rekomenduoja pažiūrėti trijų skirtingų kūrybinių šalių pajėgų indėlį.
Organizatoriai išskiria filmą "Siena" (Die Wand), pastatytą pagal garsų austriškos literatūros bestselerį. Juostoje pasakojama istorija, kaip moteris su bičiuliais iškeliauja į kalnus, tačiau vieną dieną draugai dingsta, o ji nuo pasaulio tampa atitverta stiklinės sienos. Su ja lieka tik šuo, karvė ir katė.
Taip pat rekomenduojamas ir austrų filmas "Sunaikink tėvą" (Das Vaterspiel). Pavadinimas sufleruoja pagrindinę filmo temą - sūnaus santykius su savo tėvu. Juostoje aktuali ir lietuviška linija. Herojus vyksta į Niujorką prižiūrėti bičiulio senelio, kuis slepiamas rūsyje nes bando išvengti atsakomybės už žydų žudynes.
Vilniuje "Vokiškų filmų dienų" programa bus rodoma "Skalvijoje", "Pasakoje" ir Šiuolaikiniame meno centre (ŠMC).
Vokiškai kalbančiose šalyse dokumentinio kino žanras turi solidžias tradicijas ir garsina regiono kinematografininkus. Vasario 27 – kovo 3 d. ŠMC kino salėje pristatomi dokumentiniai filmai ir Austrijos bei Vokietijos trumpametražiai filmai iš „Vokiško kino dienų“ programos.
Corinnos Belz darbas „Gerhardas Richteris tapo“ („Gerhard Richter Painting“, 2011), praeitais metais pelnęs Vokietijos kino premiją kaip geriausias dokumentinis filmas, iš arti pristato ŠMC parodų žiūrovams jau pažįstamą garsųjį 81 metų dailininką. Jo kūrybos proceso nėra tekę stebėti nei meno istorikams, nei artimiausiems draugams, nekalbant jau apie žiniasklaidą. Tačiau 2009-aisiais, kurdamas didelių abstrakcijų ciklą, menininkas į savo dirbtuves įsileido kinematografininkę C. Belz, kuri užfiksavo, kaip G. Richteris eskizuoja ir tapo, kaip stebi ir apibūdina savo paveikslus, perdirbinėja juos, o kartais – sunaikina ir vėl pradeda iš naujo.
Menininkų pamėgtam miestui skirta kino prodiuserio ir režisieriaus Hubertuso Siegerto dokumentinė juosta „Berlynas Babilonas“ („Berlin Babylon“) dėmesingai nagrinėja po Berlyno sienos griūties prasidėjusį miesto augimą, kurio įkarštį autorius prilygina Babilono bokšto statyboms. H. Siegerto darbas – tai ilgalaikių stebėjimų rezultatas, filmas buvo kuriamas nuo 1996-ųjų iki 2001-ųjų, o keliose vietose apima ir senesnę archyvinę medžiagą. Filmo garso takelį sukūrė industrial grupė iš Berlyno „Einstürzende Neubauten“.
ŠMC kino salėje pristatomos ir dvi Tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio konkursinės programos. Šis festivalis yra seniausias pasaulyje tokio tipo renginys, gyvuojantis nuo 1954-ųjų, be to, gerai žinomas ne tik kino, bet ir šiuolaikinio meno kūrėjams – jame savo filmus yra pristatę Deimantas Narkevičius, Laura Garbštienė ir kiti menininkai. Pirmosios 2012 m. Vokietijos trumpametražių filmų konkurso programos akiratyje – šokis, performansas ir šou. Programos „Pakartotinis vizitas VDR“ dėmesio centre – Vokietijos Demokratinės Respublikos istorija, atsispindinti Vokietijoje gyvenančių kinematografininkų ir menininkų filmuose. Jie nagrinėja menininkų, sportininkų ir inteligentų vaidmenį VDR, daugiausia leisdami kalbėti dokumentams bei liudininkams.
Austrijos trumpametražių filmų programą sudaro filmai, nominuoti 2013 metų Austrijos kino apdovanojimams „Geriausio trumpametražio filmo“ kategorijoje. Juose atskleidžiamos šių dienų socialinės problemos, pasakojama austro, svajojusio tapti nacių diktatoriumi, animacinė istorija, nagrinėjamos smulkiosios architektūros nuodėmės.
