Kiekvieną savaitę tas pats. Na, paveikslėlio fono ir teksto spalva kartais pasikeičia, o kartais net gi kitas žvėrelis, kitoje letenėlėje laiko kitokios spalvos puodelį. Retkarčiais pasirodo vienas kitas padrąsinantis įrašas apie tai, jog po keturių dienų penktadienis - mes išgyvensim! Vienas kitas įprastas produktyvios/geros/darbingos/linksmos/šiltos savaitės ir, žinoma, gero pirmadienio. Šis tas pozityvesnio paskutinį žiemos pirmadienio rytą.
Pamenu ir aš tuos pirmadienius, kurių visiškai nelaukiau, nes būdavo istorijos pamokos. Iš tiesų, labiau nemėgau sekmadienių, nes reikėdavo atlikti namų darbus - užpildyti istorijos pratybas, išmokti skaityti mamos parašytą rusų kalbos rašinėlį, atsakyti į teksto suvokimo klausimus, kurių ir pats teksto autorius vargu ar teisingą atsakymą žino, ar dar kokį nors užmirštą dalykėlį, kurį atidėliojau visą savaitę. Natūralu, kad sekmadienį iki išnaktų atlikinėjus visus neužbaigtus darbus, ankstų pirmadienio rytą jautiesi (ir neretai atrodai) kaip ką tik iš kapo pakilęs zombis. Kas kaltas?
Visa tai praeityje, užmarštyje, mat mano gyvenimas toliau dėliojosi taip, kad retai kada tekdavo pirmadieniais kibti į mokslus ar darbus. O jeigu ir tekdavo - vienintelis mano priešas būdavo ponas Tinginys, tačiau jį įveikus, visas pasaulis nušvisdavo ryškesnėm spalvom - juk savaitės pradžia.
Kieno nors pradžia iš esmės yra gerai. Pradžia reiškia naujoves, šviežias patirtis, besiplečiantį akiratį ir nepatirtus pojūčius. Pirmadienis = pradžia. Juk neretai sau (ir kitiems) žadame nuo kitos savaitės (suprask, pirmadienio) pradėsiu sportuoti, sveikai maitintis, būsiu geresnis, pradėsiu ieškoti darbo, susitvarkysiu spintą, atsiprašysiu draugų, parašysiu laišką, atliksiu neužbaigtus darbus ir taip toliau, ir panašiai. Pažadų diena. O kiek iš tų pažadų sau (ir kitiems) įvykdome? Gal tai viena priežasčių, kodėl pirmadienių daugelis nuoširdžiai negali pakęsti?
Žinoma, nereikia pamiršti ir tų, kurie kiekvieną rytą su neapykanta tėškia niekuo dėta žadintuvą į sieną, eina gramdyti prišalusio sniego nuo automobilio priekinio stiklo ar paryčiais pusnynuose, daugiabučių namų mikrorajone, pramina takelius link autobusų stotelės, mat metas į darbą. Į darbą, kurio negali pakęsti. Į darbą, kuriame vadovas yra idiotas, bendradarbiai yra idiotai ir visi atėję klientai yra idiotai. Į darbą, kuriame trūksta erdvės realizuoti save. Į darbą, kurio nelinkėtum net didžiausiam priešui.
Taip bijau vieną rytą pabusti tokio žmogaus kailyje, kad anksčiau ar vėliau metu viską, kas neteikia man džiaugsmo. Kol dar galiu. Kol nezyzia du alkani vaikai, o vyras šeštadienio popietę neskaičiuoja sąskaitų už šildymą, vandenį ir elektrą. Nes man vėl kyla klausimas - kas kaltas? Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Jeigu taip pasirinkai, taip ir turi. Na, taip taip, dar kartais būna likimas, karma ir kitokie dalykai. Bet iš esmės, jei esi pakankamai užsispyręs turėtum sugebėt apeiti ir tai.
Gera ta diena, pirmadienis, gera. Blogas tik požiūris į jį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!