Mūsų protėviai turėjo savo Zodiako ženklų sistemą

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, Knygų mugėje pristatęs savo knygą „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“, įsitikinęs, kad mūsų protėviai, skaitydami dangaus reiškinius, buvo sukūrę mitologinį pasaulį, kuris savo sudėtingumu nenusileido Antikos ar kitų civilizacijų pasaulėžiūrai. Deja, iš šių žinių liko tik nuotrupos, nes jas skleidę žmonės buvo sunaikinti arba kaip žyniai, arba kaip inteligentijos sluoksnio atstovai. Tačiau ir šiandien lietuviškame kaime galime atrasti tikrų stebuklų.

Kaime atrado tikrą astronominių žinių lobyną

„Man įdomiau ne tai, kokie kūnai danguje slankioja, o ką mūsų protėviai matė ir kalbėjo apie tuos kūnus ir fizinius dangaus reiškinius. Šių žinių nuotrupos – mūsų sakmėse, padavimuose, pasakose, dainose, kartais – mūsų sapnuose. Kaip fizikas, pasirinkęs lazerių fiziką ir astronomijos sritį, vis galvojau, kuo aš galiu prisidėti, bet supratau, kad kaip tik, panaudodamas savo gamtos mokslų žinias ir sujungdamas jas su žmonių baimėmis ir įsivaizdavimais, aš galiu geriau suvokti tuos subtilius dalykus, kurie šiandien mūsų gyvenime šmėkšteli tik kaip nuotrupos. Tai visai kitas pasaulis, kiti žmonės, kita pasaulėžiūra. Tie žmonės nebuvo baigę universitetų, jie nestudijavo astronomijos. Jie į pasaulį žvelgė kaip mes šiandien žvelgiame į sapną. Kai mes sapnuojame, viskas, kas jame vyksta, pavyzdžiui, gegutė kukuoja, krenta žvaigždė, paukštis atsitrenkia į langą, beldžiasi laiškanešys, tarsi turi reikšmę. Atsibudę mes klausiame, o ką tai galėtų reikšti. Tačiau pasaulyje, kuriame gyvename, viskas vyksta atsitiktinai, ne taip, kaip senovės lietuvių gyvenime. Mitologinis pasaulis, mitologinė žemė, mitologiniai paukščiai, gyvūnai ir žmonės atsiranda ne šiaip sau. Todėl viskas, kas vyksta, nuolat verčia klausti, ką tai reiškia, nes tai ženklas, į kurį privalu atsižvelgti. Taigi jei senovės lietuvių dangų žiūrėsime iš dabartinės sąmonės, mums viskas atrodys nesąmonė. Jei žvelgsime protėvių akimis, atrasime daug įdomaus“, - su skaitytojais bendraudamas svarstė J. Vaiškūnas.

Etnokosmologo teigimu, šiandien turime tik šio protėvių pasaulio nuotrupas, o norint ir jas surinkti, tenka labai pavargti, nes visos žinios išsklaidytos arba senuosiuose šaltiniuose, arba žmonių sąmonėje.

„Ir kai jau atrodo, kad beviltiška užčiuopti siūlo galą, staiga išeina bobutė ir pasiūlo nueiti į trobą, kurioje gyvena Petras. Jis muzikantas, visokių velnių priėdęs ir viską žino. Mes svarstome, ką jis gali žinoti, bet Petras pasideda popieriaus lapą ir padeda paišyti žvaigždėlapius. Paklaustas, iš kur jis žino, prisipažįsta: „Mano tėvas, senelio verčiamas, o aš – tėvo, visada guldavome lauke ant čiužinio, iš šiaudų padaryto, ir kai žvaigždės pasirodydavo, jas tyrinėdavome“. Mes buvome jį atsivežę į Vilniaus planetariumą, kur nutiko labai įdomus dalykas. Eidamas į jį jis vis dairėsi, jausdamasis ne savo vėžėse. Kai pasiteiravome, ko jis taip stebisi, jis sakė, kad paskutinį kartą, kai buvo Vilniuje, jis buvo subombarduotas. Kai įėjome į planetariumą ir parodėme Petrui modernų dangų, jis paprašė padaryti žiemos dangų. Pamatęs jį tuoj pat pradėjo dėstyti – štai čia mano tvartas, čia troba, čia kluonas, o čia – Šienpjoviai, Sietynas, Žirgas... Ir išvardino jis mums visą dangų. Įdomiausia, kad pirmiausiai jis sudėliojo ant žemės visus orientyrus, kas kur yra, o tada žemės objektų atžvilgiu atsekė kūnų išsidėstymą“, - pasakojo J. Vaiškūnas.

Lietuviai taip pat turėjo savo Zodiako ženklų sistemą?

Knygos autoriaus teigimu, dangus – tai vieta, kuri susijusi su globalizacija. Panašų dangų mes matome labai didelėse teritorijose – kinas, romėnas mato beveik tą patį, nors žemėje mes matome tik savo upę ir savo kalną.

„Į saulę ir žvaigždes žiūri visi – ir juodaodis, ir baltaodis, ir geras žmogus, ir negeras, ir tradicinės, ir netradicinės orientacijos žmogus. Taigi dangus ta sritis, į kurią žmonės nuo seno projektavo savo žinojimą, todėl danguje yra visko. Ir mes negalime pasakyti, kur baigiasi tos ribos, kai Paukščių taką pradeda vadinti Pieno taku. Dangaus reiškinių aprašymai mums nurodo teritorijas, kurios dažnai nesutampa su etninėmis ribomis. Visi žinome Zodiako idėją. Dabar kalbama apie Rytų zodiaką, Vakarų zodiaką, tačiau iš tiesų zodiakas yra užgimęs Mažojoje Azijoje, tarp dviejų upių, o pasklidęs po didžiules teritorijas buvo paveiktas silpnesnių ar stipresnių vietos tradicijų ir kartais tapo netgi nebeatpažįstamas. Lietuviškas variantas yra labai artimas Viduržemio jūros civilizacijai, kuri pas mus atkeliavo Gintaro keliu. Taigi mūsų dangaus supratimas – tai indoeuropietiško zodiako transformacija baltų tradicijose. Tačiau įdomu, kad buvo pakeistos ne visos vietos, o tik kai kurios“, - dėstė baltų mitologijos žinovas.

Nors tokių minčių jis turėjo seniai, jo teoriją galutinai patvirtino Gardino apylinkėse rastas pusės metro skersmens kaušas su baltiškais zodiako ženklais, kurie buvo pastebėti nuskutus krikščionišką tapybą. Šis kaušas gerai išsilaikė todėl, kad padarytas iš specifinės medienos ir užkonservuotas vašku.

„Viename iš kaušo fragmentų pavaizduoti du paukščiai. Vienas jų atitinka Vėžio ženklo daugaus sritį, kitas – Liūto. Piešiniuose galime atpažinti Dvynius, Ožį, Šaulį, iš dalies – svarstykles, o kai kurių net neatpažįstame ir tai įdomiausia, kodėl jie pakeisti. Pavyzdžiui, Avinas traktuojamas kaip avikailis. Beje, ir graikų tradicijoje yra legenda apie auksinę vilną, susijusią su šiuo žvaigždynu. Taigi vaizduojamas ne pats avinas, bet jo kailis, kuris nudiriamas aukojimo metu. Vietoj Tauro matome žirgą, ant kurio sėdi žmogus. Dvyniai tarsi nepakitę, tačiau aiškiai parodyta kova tarp jų. Kaip ir senose graikų iliustracijose, jie – du kariaujantys kariai, o ne draugiškai susikabinę už rankų“, - pavyzdžius vardijo J. Vaiškūnas.

Visus 12 ženklų, nupieštų kauše, galima sutapatinti su dabartiniais Zodiako ženklais

Žuvys – tai mažiausiai aiškus ženklas. Pavaizduota strėlė ar lenkta linija, primenanti žaibą. Beje, Žuvų žvaigždyną kinai ir vadino Žaibu.

Avinas – tai avikailis, vilna. Avikailis – tai viena iš būdingiausių mūsų Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių kaukių.

Jautis – raitelis, panašus į Vytį ar į šv. Jurgį. Šį ženklą galima atpažinti gerai žinomoje Kalėdoms ir Užgavėnėms naudojamoje raito žmogaus kaukėje.

Dvyniai – tai du kariaujantys vyrai, vienas su ietimi, antras su peiliu, o tarp jų šviečia dvi saulės. Galbūt, jie kaunasi dėl Saulės.

Vėžys – tai paukštis, panašus į povą, o virš jo Saulė.

Liūtas – antras paukštis, panašus į pirmąjį ir atsigręžęs į jį. Lietuvių ir daugelio pasaulio tautų tradicijose įprasta vaizduoti Pasaulio medžio viršūnėje tupinčius du rojaus paukščius. Kairėje tupintį paukštį priimta sieti su Mėnuliu, o dešinėje – su Saule. Astrologai taip pat Vėžio ženklą sieja su Mėnuliu, o Liūto – su Saule.

Mergelė – tai Gervė. Tautosakoje mergelė dažnai palyginama su gervele. Gervė yra viena iš mėgstamiausių Kalėdų ir Užgavėnių kaukių.

Svarstyklės. Vietoj jų – du Saulės diskai, – vienas užlenktais spinduliais, kitas – tiesiais. Šis ženklas reiškia rudens lygiadienį.

Skorpionas – tai šuoliuojantis elnias su mažu elniuku. Jis apdainuojamas gerai žinomoje Kalėdų giesmėje „Atbėga elnias devyniaragis“.

Šaulys – tai karys, ietininkas, užsimojęs ietimi.

Ožiaragis – tai Ožys su Saule ant nugaros.

Vandenis – Žirgas. Ožys ir žirgas – bene populiariausios Kalėdų ir Užgavėnių kaukės.

Kaip atrodė ženklai ant kaušo, galima pamatyti nuotraukų albume.

Nuotraukos iš susitikimo su skaitytojais Knygų mugėje: