Romano puslapiuose – staigmenos skaitytojams
J. Plazos literatūrinis kūdikis gims trečią kartą.
Katalonų ir ispanų kalbomis išleistą debiutinį trenerio romaną „Andželinos paklodės“ netrukus bus galima perskaityti ir lietuviškai.
Šeštadienį J. Plaza savo knygą pristatys Vilniaus knygų mugėje.
„Ar nervinuosi? Nelabai... – renginio išvakarėse DELFI kalbėjo 49-erių „Žalgirio“ vairininkas. – Tiesiog man pačiam labai keista, jog kažką taip toli nuo mano tėvynės domina mano antrasis užsiėmimas. Tikiuosi, vertėjas tiksliai perteikė mano žodžius, ir skaitytojams knyga sukels malonių įspūdžių bei paskatins juos susimąstyti apie tam tikrus dalykus.“
Prieš 14 metų parašytoje jo knygoje – nė žodžio apie krepšinį. Maža to, „Andželinos paklodėse“ autorius įsikūnija į moterį – pagrindinę romano veikėją Juliją.
40-metė moteris vieną dieną suvokia gyvenanti svetimą gyvenimą, kurį už ją suplanavo kiti. Ar kasdienės rutinos ir įprastų patogumų supančiotam žmogui pakaks ryžto grįžti prie savo paties svajonių ir perkelti jas iš sapnų į realybę?
„Aš noriu, kad knygos puslapiai skaitytojams būtų lyg veidrodis, kad žvelgdami į jį jie paklaustų savęs, ar džiaugiasi savo gyvenimu, ar patys sprendžia, koks jis turėtų būti. Ne kartą įsitikinau, jog žmonės dažnai gyvena ne savo gyvenimą: kažkas kitas už juos pasirenka, kokiu keliu eiti. Kartais tai būna tėvai, kartais – žmona ar vyras, kartais mes patys, išsigandę visuomenės nuomonės, elgiamės ne taip, kaip iš tiesų norėtume. Reikia atsibusti ir imtis pačiam kontroliuoti savo gyvenimą“, – knygoje gvildenamas problemas aiškino J. Plaza.
Įgimta empatija leidžia perprasti žmones
J. Plaza galbūt nebūtų vadinamas vieninteliu Eurolygos komandų treneriu-rašytojumi, jei ne vienas netikėtai pasibaigęs epizodas jo spalvingame gyvenime.
Prieš pradėdamas trenerio karjerą, katalonas iš Barselonos tėvynėje dirbo kalėjimo prižiūrėtoju. Kartą į jo rankas pateko kolegos brolio laiškas, parašytas motinai. J. Plazą sukrėtė niekada balsiai neištarti jausmai, kuriuos laiške atskleidė sūnus. Būsimas treneris su kolega nutarė pamėginti aprašyti šią istoriją.
„Mano knyga gimė atsitiktinai. Su savo draugu tenorėjome parašyti kelis puslapius – tai buvo savotiška pramoga. Tačiau pajaučiau, kad rašymas man padeda pamiršti stresą, be to, sekėsi gana lengvai“, – prisiminė J. Plaza.
Nors „Andželinos paklodėse“ aprašoma išgalvota istorija, esama ir netiesioginių J. Plazai praeityje iškilusių dilemų atspindžių. Tuo tarpu moters personažą pirmajam romanui jis pasirinko nenorėdamas, kad skaitytojai aprašomus išgyvenimus tapatintų su autoriumi ir, kaip pats sako, puikiai suprasdamas, kokią nelengvą misiją pasirinko.
Įsijausti į moters vidinį pasaulį J. Plazui padėjo jo praeitis: šešių vaikų šeimoje užaugęs krepšinio specialistas turi tris seseris, be to, ilgą laiką dirbo moterų kalėjime.
„Kalbėti moters lūpomis aš galiu laisviau, nes žinau, kad knygos veikėja nebus lyginama su manimi pačiu. Daug kas sako, kad tai – kvaila, nes moters pasaulėžiūra skiriasi nuo vyro. Tačiau aš pakankamai ilgai gyvenau tarp moterų. Nesakau, kad labai puikiai jas suprantu. Tiesiog esu jautrus empatijai: ar komandos rūbinėje, ar autobuse, ar kokiame nors susirinkime greitai perprantu, apie ką galvoja ir svajoja žmonės aplink mane.
Kartais, kai Barselonoje sėdu į metro, stebiu žmones, kurie važiuoja su manimi. Vien jų kūno kalba man atskleidžia pakankamai daug: matau, kas nenoromis važiuoja į atsibodusią tarnybą, ką kamuoja rūpesčiai namuose, o kas yra tiesiog laimingas ir džiaugiasi šia diena. Gal mano vaizduotė laki, bet man atrodo, kad aš turiu sugebėjimą pajausti kitų žmonių mintis“, – prisipažino J. Plaza.
Prisitaikyti prie naujos šalies padėjo ir gyvūnų prieglauda
„Andželinos paklodės“ – ne vienintelė ispano parašyta knyga. Antrasis trenerio darbas – „Atsibusti laiku“ – jau netrukus turėtų pasiekti jo tėvynės knygynus.
Nepaisant to, J. Plaza nevadina savęs nei rašytoju, nei literatūros gurmanu.
„Neskaitau tiek daug, kaip kiti – paprasčiausiai negaliu sau leisti tam skirti pakankamai laiko. Ant mano stalo guli tik knygos apie krepšinį ir psichologiją, o garsių rašytojų romanų ten tikrai nerasite.
Labai gerbiu rašytojus, muzikantus ar bet kokios kitos srities profesionalus. Puikiai žinau, kaip jiems buvo sunku pasiekti savo profesijos aukštumų, nes pats tai patyriau savo kailiu treniruodamas krepšininkus. O rašyti aš pradėjau neturėdamas jokių žinių, jokio specialaus pasiruošimo. Tiesiog pastebėjau, kad galiu iškelti klausimus, įžiebiančius diskusiją ir verčiančius susimąstyti. Tačiau tai nereiškia, kad man šimtu procentų pakanka sugebėjimų būti rašytoju“, – aiškino Vilniaus knygų mugės naujokas.
Kaip ten bebūtų, J. Plaza yra tikras, kad parašė dar ne visas savo knygas. Vienos jų užuomazgos pamažu gimsta Kaune, laisvu nuo darbo su „Žalgirio“ komanda laiku.
J. Plaza neslepia: tokios patirties, kurią įgijo dirbdamas Lietuvoje, anksčiau jis nė sapnuote nesapnavo. Tai – ne tik kultūrinis šokas, pirmą kartą išvykus dirbti į svečią šalį.
Jei treneris nuspręstų rašyti įtempto siužeto trilerį, ilgai sukti galvos dėl scenarijaus jam nereikėtų: pakaktų prisiminti „Žalgirį“ iš pasalų vis užpuolančias traumas, finansines problemas, neapibrėžtumą dėl klubo ateities. Tačiau specialistas į negandas žvelgia filosofiškai.
„Ispanijoje sakoma: nepraliejęs kraujo sienos nenugriausi. Kai nusprendžiau tapti pirmu ispanu, užsienyje treniruojančiu Eurolygos komandą, žinojau, kad manęs laukia daug netikėtumų. Tiesa, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jų bus tiek daug“, – prisipažino J. Plaza.
– Viename interviu esate sakęs, kad norėtumėte tapti geresniu rašytoju. Kaip toli veda jūsų literatūrinės ambicijos? – DELFI paklausė „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio
– Tikrai norėčiau patobulėti šioje srityje. Man nepatinka stovėti vietoje: mėgstu mokytis naujovių. Dar ir dabar dirbdamas profesionalaus krepšinio klubo treneriu nueinu pasižiūrėti jaunimo komandų rungtynių ir mėginu suprasti, kokius nurodymus treneriai duoda savo žaidėjams. Kartais žmonės mano, jog nėra pakankamai kompetentingi, kad galėtų mane ko nors pamokyti, bet tai nebūtinai yra tiesa: visą gyvenimą aš ieškau gerų patarimų, nes noriu išmokti ko nors naujo.
Man dar labai toli iki gero rašytojo. Tačiau tam, kad galėčiau tobulintis literatūroje, man labai trūksta laiko. Pavyzdžiui, Barselonoje yra mažos rašytojų mokyklėlės, kuriose du ar tris kartus per savaitę mokoma literatūros pagrindų. Deja, esu per daug užsiėmęs, kad galėčiau lankyti tokius užsiėmimus. Kita vertus, kasdien stengiuosi tobulinti savo iškalbą, kurią naudoju bendraudamas su žaidėjais, klubo vadovais, žiniasklaida. Manau, tai padeda gerinti ir rašymo įgūdžius. Ką gali žinoti, galbūt ateityje būsiu atleistas ir turėsiu marias laiko rimčiau atsidėti literatūriniam darbui, bet tikiuosi, tai bus dar negreitai (šypsosi – DELFI).
– Nors ir neturite daug laiko literatūrai, kokias knygas mėgstate labiausiai?
– Pirmoji knyga, kurią perskaičiau baigęs mokyklą, buvo vieno ispano autobiografija, kurią jis parašė būdamas prie pat mirties slenksčio. Sakysite, autobiografija autobiografijai nelygu, bet kai jauti mirtį alsuojant tau į nugarą, esi kur kas sąžiningesnis savo paties atžvilgiu. Tuomet žymiai atviriau atskleidžiamas žmogaus požiūris į savo gyvenimą, artimuosius ir draugus. Tai mane paskatino perskaityti daugiau autobiografijų, ir nebūtinai apie istorinių asmenybių gyvenimus.
– Joano Plazos autobiografija dar neparašyta. Planuojate vieną dieną tuo užsiimti?
– Kalbant atvirai, būtų puiku ją parašyti, bet ne dabar. Kol esi įsitraukęs į savo paties gyvenimą, sunku nuoširdžiai ir objektyviai viską aprašyti, kadangi reikia pagalvoti, kokią artimųjų reakciją tai sukeltų. Tik tuomet, kai gyvenimas jau nugyventas, galima atsigręžti atgal ir jį sąžiningai įvertinti.
– Ar jūsų užrašai smarkiai pasipildė per pusmetį, kurį praleidote Kaune?
– Rašiausi įvairias pastabas beveik kiekvieną dieną. Čia tiek daug dalykų radikaliai skiriasi nuo mano tėvynės, tiek daug dalykų mane nustebina. Visada su savimi nešiojuosi užrašų knygelę, kurioje pasižymiu į galvą šovusias mintis ar patirtus įspūdžius. Mano antroji knyga jau baigta, bet rašydamas kitą tikrai prisiminsiu savo patirtį Lietuvoje. Medžiagos knygai užteks su kaupu.
Kaip ir sakiau, daug kas čia man, kaip užsieniečiui, atrodo neįprastai. Tačiau yra ir kita medalio pusė: prieš kelis dešimtmečius Ispanijoje gyvenimo sąlygos daugeliu aspektų buvo prastesnės nei dabar yra Lietuvoje. Ispanai daugybę metų gyveno užgožti Francisko Franko diktatūros šešėlio, kitaip nei prancūzai, britai ar vokiečiai. Tačiau diktatūrai pasibaigus, Ispanija pradėjo vystytis kur kas greičiau nei kitos šalys. Esu tikras, kad tas pats laukia ir Lietuvos.
– O kokį įspūdį Lietuva padarė jūsų žmonai Margaritai?
– Iš pradžių ji buvo išsigandusi. Visi mums pasakojo apie žiemos speigus, trumpas dienas be saulės. Tačiau keletą mėnesių pagyvenus Kaune žmona prisitaikė. Dabar ji dirba gyvūnų prieglaudoje, kur rūpinasi beglobiais šunimis. Nors lauke šeši laipsniai šalčio, ji visą dieną praleidžia prižiūrėdama šunis. Ši veikla žmoną visiškai įtraukė. Jei atvirai, negalvojau, kad jai pavyks taip sėkmingai adaptuotis.
– Vis dėlto turbūt nekantriai laukiate pavasario ir šiltesnių dienų?
– Turėdamas šiek tiek laiko, norėčiau pasivažinėti po Lietuvą, bet visi man sako: palauk, kol ateis pavasaris. Esu daug girdėjęs apie Lietuvos gamtą, miškus, upes ir ežerus – tikiuosi išgyventi žiemą ir sulaukti laiko, kada bus galima visu tuo pasigrožėti.
Tokia rūsti žiema man nėra įprasta – juk Barselonoje niekada nesninga. Ten kiaurus metus gatvės būna pilnos žmonių, gyvenimas verda iki išnaktų. O kai Kaune išvedu pavedžioti šunį (J. Plaza augina Labradoro retriverį – DELFI), kartais nesutinku nė gyvos dvasios. Tačiau bandau prisitaikyti ir prie oro, ir prie maisto, ir prie žmonių būdo – prie visko.
– Jei išties sėstumėte rašyti knygą apie savo patirtį Lietuvoje, nemanote, kad labiau intriguojančio scenarijaus nei įvykiai, kuriuos šį sezoną išgyvenate su „Žalgiriu“, sunku būtų ir besugalvoti?
– Kaip čia pasakius (juokiasi – DELFI). Tiesa, kad per šiuos metus nutiko daugybė dalykų. Tačiau Ispanijoje sakoma: nepraliejęs kraujo sienos nenugriausi. Kai nusprendžiau tapti pirmu ispanu, užsienyje treniruojančiu Eurolygos komandą, žinojau, kad manęs laukia daug netikėtumų. Tiesa, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jų bus tiek daug. Maniau, kad per šiuos metus turėčiau įgyti daug įvairiapusiškos patirties, tačiau realybė pranoko visus lūkesčius.
– Pastaraisiais mėnesiais niekada nepasijutote tarsi „Andželinos paklodžių“ herojė, staiga suvokusi, kad jos gyvenimas nepriklauso vien nuo jos pačios?
– Žinote... Kažkada buvau pirmasis katalonas, stojęs prie Madrido „Real“ vairo. Iš pradžių galvojau, kad ten ištempsiu tik kelis mėnesius ar net savaites. Tačiau Madride dirbau ketverius metus. Kai praėjusį mėnesį išvykoje žaidėme rungtynes su „Real“, 11 tūkstančių žiūrovų pakilo iš savo vietų ir pasitiko mane plojimais. Aš noriu, kad ir Kaune mane prisimintų kaip trenerį, atidavusį komandai visas savo žinias ir gebėjimus. Aš bandau paspausti savo asistentus, žaidėjus, savo viršinininkus, kad visi kartu pasiektume daugiau. Tačiau turiu pripažinti, jog galiausiai esu tik komandos vyriausiasis treneris.
– Daug netekote, kai praėjusią savaitę buvo užšaldyta jūsų sąskaita Ūkio banke?
– Visas mano atlyginimas nuo pat darbo „Žalgiryje“ pradžios keliavo į tą sąskaitą. Laikiau lėšas ten, nes už šiuos klausimus atsakingi žmonės taip patarė. Tikiu, kad jie vis dar gali rasti išeičių, kaip viską sutvarkyti. Žinoma, kai mums buvo pranešta, kas nutiko, kelias sekundes buvau išsigandęs. Bet paskui visą dėmesį sutelkiau ties savo darbu. Nuo manęs priklauso komandos žaidimas, todėl kalbuosi su žaidėjais, raminu juos. Žinoma, finansinės problemos drumsčia jų mintis. Nežinau, ar kas nors iš krepšininkų pervedė pinigus į kitus bankus, nes niekada to neklausiau. Bet jie vis tiek sunkiai dirba, ir aš darau tą patį. Tiesiog pasitikiu žmonėmis, atsakingais už klubą, tais, kurie kontroliuoja banką, taip pat ir Lietuvos vyriausybe. Neprarandu vilties, kad viskas baigsis gerai.
– Jūsų sutartis su „Žalgiriu“ galioja iki šio sezono pabaigos. Galbūt jau žinote, koks sprendimas bus priimtas artėjančią vasarą?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad Kaune suradau nemažai draugų. Tikrų draugų – nesu tas, kuris mechaniškai šypsosi visiems iš eilės. Katalonus ir lietuvius sieja vienas bendras bruožas: galbūt mes esame uždaresni ir santūresni, bet nevaidmainiaujame ir draugų niekada neišduodame. Būtų puiku toliau padėti savo bičiuliams Lietuvoje, bet kol kas nieko nežinau, kas laukia ateityje. Maždaug prieš mėnesį vienas iš klubo atstovų manęs paklausė, ar norėčiau pratęsti sutartį. Tačiau daug kas klube dabar keičiasi. Reikia palaukti, kuo visa tai baigsis.
