Neįtikėtini išgijimo atvejai
Lietuviškai išleista Kanados mokslininko, psichiatro ir psichoanalitiko Normano Doidge‘o knyga „Save keičiančios smegenys“ jau sulaukė ne tik paprastų žmonių, bet ir šios srities specialistų dėmesio. Joje paliestomis temomis Knygų mugėje diskutavo Vilniaus universiteto Psichologijos katedros docentas Feliksas Laugalys ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos profesorius Gintaras Kaubrys.
„Knyga tam tikra prasme labai novatoriška. Joje kalbama apie smegenų neuroplastiškumą. Nors terminas kai kam gali skambėti paslaptingai, jokios paslapties čia nėra. Iš tiesų smegenys gali keistis ir jos tai daro nuolat. Knygoje pateikiama daugybė situacijų, įrodančių, kaip šį smegenų plastiškumą panaudoti gydant ligas, kurios laikomos neišgydomomis. Dėl tam tikrų dalykų galima diskutuoti, tačiau sutinku, kad smegenys – pati sudėtingiausia struktūra Visatoje“, - svarstė G. Kaubrys.
F. Laugalio manymu, tendencija, kad paskutiniais dešimtmečiais įvairių sričių specialistai pradėjo konstruktyviai bendradarbiauti, labai sveikintina. Anksčiau medikai gydė kūną, psichologai bandė gydyti sielą, tačiau ir vieniems, ir kitiems kildavo daug problemų. Dabartinis mokslas įrodė, kad integruojant kartu medikamentinį gydymą ir psichologinį poveikį galima pasiekti geresnių rezultatų.
Knyga rodo naują šio amžiaus tendenciją – įvairių mokslų sintezę. Ji atveria kelius naujam žmogaus pažinimui ir, be abejo, įgalina atrasti naujus gydymo būdus. Juk ir varliukas, šiltoje kūdroje kurkdamas, vakare žiūri į Mėnulį ir jį mato. Gal net kažką apie jį galvoja, nes ne bet kada kurkia. Ir mes, žmonės, žiūrėdami į pasaulį kažkada ne daug skyrėmės nuo to varliuko. Tik po Antrojo pasaulinio karo pradėjome pažinti save. Praėjęs šimtmetis buvo fizikos, chemijos, biologijos amžius, o šis amžius yra psichologijos. Atėjo laikas mums išlįsti iš varliuko kūdros ir išplaukti į didesnius vandenis, o tam reikia smegenų, gerų smegenų. Galvojant apie tai, kaip jas gerinti, ir prabilta apie smegenų neuroplastiškumą“, - teigė psichologas.
Kas vyksta su mumis, kai dar esame mažesni net už aguonos grūdą
F. Laugalys prisipažino kartais juokais žmonėms, ypač jaunoms merginoms, siūlantis pastebėti, ką jie mato žiūrėdami į veidrodį. „Aišku, kad matome akytes, nosytes, kažką pataisome, padažome. Tai normali žmogaus samprata, tačiau bent jau savo studentams siūlau žiūrint į veidrodį matyti smegenis. Akytės, nosytės – tik jų priedai. Sėkmę gyvenime lemia ne akytės ir nosytės, o smegenys. Gali turėti gražiausias akytes ir nosytę, bet jei nemokėsi jomis koketuoti, naudotis, liksi tik gražus paveikslėlis. Mes puikiai žinome, kad įvairūs judesiai – tiek kūno, tiek veido, gali gana negražų veidą padaryti patrauklų, įdomų, pastebimą“, - tikino diskusijos dalyvis.
Pasak psichologo, smegenų plastiškumas pradeda formuotis dar prieš gimimą, todėl dabartiniam psichologui vaikas jau rūpi praėjus vos kelioms savaitėms po apvaisinimo.
„Dar jis daug kartų mažesnis už aguonos grūdą, jo net nesimato be specialių prietaisų, bet jame jau prasideda procesai, kurie bus susiję su nervų sistema ir mūsų galvos smegenimis. Dar negimusiam vaikui formuojasi vyro ar moters samprata, kitos savybės, kurios vėliau išlieka visą gyvenimą ir kurias pakeisti paprastai yra labai sunku. Ir, neduok Dieve, kada nors ryte, jeigu esi vyras, ryte atsibudus pasijusti moterimi. Kūnas vyriškas, o vidus moteriškas. Kas dėl to kaltas? Smegenys.
Smegenys iš tiesų yra tokios plastiškos, kad ir pačios save programuoja, ir tam tikra dalimi programuojamos iš išorės. Kaip rodo eksperimentai, mes galime keistis ir keičiamės – tiek savo noru, tiek veikiami išorės veiksnių. Taigi labai didžiulę įtaką mūsų gerovei turi mūsų pačių aktyvumas. Žmogus iš tiesų nėra gydomas, jis pats gydosi. Todėl būtina akcentuoti motyvacijos svarbą. Kas buvo bendra visiems nepagydomiems ligoniams, kurie visgi pasveiko? Jų nežmoniškas noras, kuris juos vertė daryti neįmanomus dalykus – jie negali pakelti rankos, bet ją kelia“, - pasakojo F. Laugalys.
Kodėl daugybė garsių žmonių serga Alzheimeriu
„Tačiau nebūčiau toks optimistiškas Alzheimerio atžvilgiu. Knygos autorius teigia, kad tam tikri metodai leidžia sustabdyti ligą. Tačiau insultas – tai katastrofa, kuri įvyko vieną kartą. Po jos smegenys turi galimybę atsistatinėti. Alzheimerio atveju nuolat žūsta ląstelės. Kodėl – mums dar neaišku. Deja, Alzheimeris – visgi biologinė liga. Nors ji nėra visiškai paveldima, bet turi genų rizikos veiksnius. Mes galime kažką pagerinti, pataisyti, bet ligos neišgydysime. Susirgsime ar ne, priklauso nuo loterijos, kurios metu gauname tam tikrą genų rinkinį. Būtent todėl Alzheimeris nepalenkė net tokių visą gyvenimą aktyvių garsių žmonių, kaip Margaret Thatcher, buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, popiežius Paulius II ir t. t.“, - svarstė medikas.
Kita vertus, smegenų plastiškumo fenomenas, F. Laugalio manymu, suteikia galimybę žodį, judesį arba veiksmą naudoti kaip vaistą. Ši kūno ir sielos idėja buvo akcentuoja jau nuo senovės, o dabar prie jos vėl grįžtama.
„Žodis labai veiksmingas, tik reikia žinoti, kad taip gydyti negalima per prievartą. Žmogus turi norėti pats. Sielos kelias į kūną eina per didžiulę motyvaciją. Rytų kultūros – indų joga, budizmas – labai teisingai tai akcentuoja. Ir rytiečių kūnai iš tiesų sugeba neįtikėtinų dalykų. Mes visa tai esame praradę, tapome minkštakūniai, nebeturime savyje tos vidinės jėgos, to noro, kuris, kaip matome, stebuklus daro. Mes visi esame psichoterapeutai ir gydytojai. Todėl labai svarbu, kaip bendraujame tiek su savimi, tiek su aplinkiniais. Mes galime pasakyti, kad tu esi nevykėlis, mulkis, o galime pasakyti, kad tiesiog tau trūksta žinių, turėtum kai ko pasimokyti ir paskaityti, pagaliau nusiprausti ir susišukuoti. Smegenys yra plastiškos, tai nuostabus molis, iš kurios galime lipdyti ką norime“, - teigė psichologas.
