Jūsų ir vaiko ryšys yra apibrėžiamas trimis dimensijomis, kylančiomis iš jūsų vaikų auklėjimo stiliaus. Jei galite nustatyti, kaip laviruoti šiose trijose dimensijose, tuomet galėsite pakeisti savo vaiko elgesį į gerąją pusę.
Šios trys dimensijos yra:
Artumas ir atstumas
Kaltas arba nekaltas
Bendravimo stilius
Artumas ir atstumas
Kai buvau mokyklinio amžiaus, nuėjęs į mokyklą ryte pamiršdavau apie tėvus tol, kol nepamatydavau mamos sugrįžęs namo po pietų. Tuomet eidavau žaisti ar atlikdavau namų darbus, kol ji pakviesdavo mane vakarienės. Galbūt įbėgdavau į virtuvę, kol ji gamindavo maistą, ir paplepėdavau su ja, tačiau dažniausiai tiesiog buvau užsiėmęs savo reikalais.
Po vakarienės mes kartais žiūrėdavome TV kartu arba pažaisdavome žaidimą. Savaitgaliais susitikdavau su draugais arba lydėdavau savo tėvus, jei jie kur nors eidavo su reikalais. Jie nebuvo pernelyg įsitraukę į mano reikalus ir aš puikiai galėjau pasirūpinti savimi ir būti vienas arba su draugais. Nemaniau, kad jie turėtų būti sulipę su manimi. Tiesiog apie tai negalvojau.
Kiek artimi turėtų būti tėvų ir vaikų santykiai? Kokia optimali distancija turėtų išlikti, kad vaikai galėtų laisvai augti?
Daugelis moterų didžiuojasi, kad gali patenkinti visus vaiko poreikius 24/7, tačiau kas iš to vaikams? Iš psichologo praktikos galiu pasakyti, kad nemažai moterų, atėjusių konsultacijos, atsisėda ir konspiratorės tonu man pasako, kad jos turėjo palikti telefoną įjungtą, jei kartais paskambintų vaikas ar iš vaiko mokyklos. Jos mano, kad suprasiu ir pritarsiu. Ar jos gali bent valandai atsijungti nuo savo vaidmens ir pasitikėti vaiku ir jo gebėjimu susitvarkyti?
Šitoks atstumo nebuvimas išvysto savotišką priklausomybę, kuri vėliau gali sukelti problemų. Tėvai dažnai nori, kad motinos atsitrauktų, ir tai neretai sukelia problemų poroje, tačiau motinos neretai tiki, kad jų darbas yra patenkinti visus vaiko poreikius. Tuomet vaikas niekada negauna galimybės spręsti problemas savarankiškai, o tai, kaip žinome, padeda kurti pasitikėjimą savimi.
Jei norite padėti vaikui stiprinti pasitikėjimą savimi ir laisvės jausmą, nedarykite už vaiką to, ką jis gali padaryti pats. Kai jis gali užsirišti savo batų raištelius - leiskite jam, net jei jie atsiriš po dešimties minučių. Kai jis gali pats atsikelti į mokyklą, padovanokite jam žadintuvą ir jo nebežadinkite. Kai jis gali pasidaryti priešpiečius, nedarykite už jį. Rūpinkitės savo gyvenimu ir negyvenkite už savo vaiką.
Kaltas ar nekaltas
Labai dažnai tėvai linkę jausti kaltę, ir to pasekmė - per didelė kompensacija. Tai lemia, kad tėvams labai sunku pasakyti „ne“. Įsitvirtina nesveikas užburtas ratas: vaikai prašinėja, tėvai sako „ne“, vaikai sužaidžia tėvų kaltės jausmu ir tėvai galiausiai kapituliuoja ir sutinka - o dėl to ateityje vaikai ir toliau prašinėja to, ko nori.
Tėvai jaučiasi kalti dėl daugelio priežasčių. Daugelis jų turi tobulo gyvenimo viziją - gyvenimo, kurio negali suteikti savo vaikams dėl finansinių priežasčių ar dėl to, kad neturi laiko. Jie turi dirbti ir atiduoti vaikus į darželį ar būrelius. Kiti gi yra išsiskyrę ir jaučiasi kalti dėl to, kad vaikai turėjo tai išgyventi.
Galbūt vaikas yra ne pats populiariausias, galbūt jam prastai sekasi mokykloje, ir tėvai negali su tuo susitaikyti. Tėvai jaučiasi kalti, kad negali pasiūlyti savo vaikui prabangių drabužių, naujausių žaisliukų ir gyvenimo būdo, kuris prieinamas kitiems vaikams.
Jei jaučiate kaltę, jūsų vaikas tai pajus ir ims jumis manipuliuoti, kad gautų tai, ko jis nori. Tai normalus vaikų elgesys (ne visų, bet daugelio). Tačiau jums reikia suvokti, kad jūsų vaikas veikiausiai turi daugiau nei 99,9999% pasaulio vaikų ir kad tas brangus žaisliukas, kurio jis nori, yra ne tik ne būtinybė, bet ir gali būti pragaištinga jo laimei.
Jei duosite vaikui viską, ko jis nori, nepadarysite jo laimingu. Vaiką laimingu daro pasiekimai ir savigarba. Jei galite nustoti gailėti savo vaiko ir racionaliau žiūrėti į tai, ką galite jam duoti, vaikas galiausiai nustos gailėtis savęs. Didžiausia dovana, kokią galite duoti vaikui - tai praleisti su juo daugiau kokybiško laiko. Pabandykite kasdien rasti laiko, kurį galėtumėte skirti tik savo vaikui, tačiau tai neturi būti ištisos valandos. Liaukitės jautę kaltę.
Bendravimo stilius
Tėvai yra linkę kalbėti per daug, o vaikai linkę jų neklausyti. Jei norite, kad vaikas visiškai neklausytų, kas jam sakoma, skaitykite jam moralus. Jie to tiesiog nekenčia ir jų smegenys išsyk užsiblokuoja.
Kaip įsitikinti, kad vaikas jūsų klausosi? Kalbėkite mažiau, bet įtaigiau. Pagalvokite apie kitus bendravimo būdus. Virtuvėje pakabinkite lentą ir palikite ten raštelius, siųskite žinutes.
Kitas dalykas - ar esate geri klausytojai? Ar nepertraukinėjate savo vaiko, neimate taisyti to, ką jie sako? Kai jis sako, kad nekenčia mokyklos, ar mėginate įtikinti jį, kad jis neteisus? Vaikams reikia erdvės sakyti tai, ką jie nori pasakyti, ir jei visuomet juos taisysite, nieko nebus - jums reikia išmokti nustoti tai daryti ir tiesiog išklausyti savo vaikus.
Kita vertus, tėvai dažnai vaikams palieka pernelyg daug erdvės. Vaikai išmoksta skųstis apie viską iš eilės ir tėvai viską priima taip rimtai, kad vaikams atrodo, jog jie teisūs ir jie niekad neišmoksta tvarkytis su problemomis.
Jūs galite formuoti savo vaiko pasaulėjautą atsargiai atsirinkdami, į kuriuos skundus atsižvelgti. Taigi kai jis paskambina jums iš mokyklos pasakyti, kad nusiminė, nes mokytoja nepakvietė jo atsakinėti, jūs galite tiesiog tarti: „na, gerai, pasimatysime vėliau“ ir neimti jo pernelyg gailėti. Jei jo skundas nesusilauks jūsų atjautos, ilgainiui vaikas turės išmokti pats tvarkytis su savo emocijomis.
Taigi ar galite įsisąmoninti, kad negalite ir neturite sukurti tobulo gyvenimo vaikams, kad galite iš jų daugiau tikėtis ir suteikti daugiau atsakomybės spręsti jų pačių problemas? Ar galite nustoti gailėtis savo vaiko ir išmokyti jį gyventi negailestingame pasaulyje? Ar esate pasirengę šiems iššūkiams?
