Tuomet vienintelė lietuvių autoriaus knyga, kurią tikrai su pasimėgavimu perskaičiau, buvo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Prieš porą metų pasirodžiusi K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ suteikė didelių vilčių ir tikėjimo, kad lietuvių autoriai gali rašyti ir gali tą daryti gerai, tad su nekantrumu laukiau kažko naujo lietuvių literatūros padangėje.
Vos pamačiusi Justino Žilinsko knygos „KGB vaikai“ reklamą internete iš karto užkibau. Pirmiausiai dėmesį patraukė originalus viršelis, kuriam duodu 10/10. Ir knygos tematika. Nors pati gimiau dar sovietmečiu ir jame išgyvenau 10 savo gyvenimo metų, tačiau mažai ką atsimenu iš tų laikų. Taip pat nedaug atsimenu ir iš knygoje aptariamų 1996 metų be turkiškų „treningų“ bei raštuotų megztinių mados, komiso parduotuvėlių ir gatvėmis pradėjusių važinėti importinių automobilių...
Galbūt neatsimenu dėl to, kad gimiau ir augau mažame kurortiniame miestelyje, kuris atgydavo tik vasarą, o tais laikais, tiesą sakant, merdėjo visada. Šiame miestelyje iki šiol daug kas įvyksta dvejais trejais metais vėliau.
„KGB vaikai“ įtraukė nuo pirmojo puslapio. Iš karto užkabino meistriškas autoriaus gebėjimas dėlioti žodžius į sakinius taip lengvai ir paprastai, kaip sudėliočiau pati, rašydama laišką draugui. Kitas užkabinęs dalykas – vietos, daiktai, muzika, nuotaikos, kurias pagaliau atsiminiau, kurios gulėjo paslėptos kažkur pasąmonėje ir reikėjo kažkam tiesiog sudėti viską juodu ant balto, kad perskaičius sakinį stabtelčiau ir prisiminčiau: taip, juk ir aš pirkdavau „Philips“ kasetes, įrašinėdavau dainas iš radijos, nes kitaip nebuvo kaip...
Be nostalgiškų smulkmenų (kad ir kaip keistai šioje vietoje skambėtų žodis „nostalgiškų“), romanas tiesiog sužavėjo virtuoziškai kuriama detektyvine istorija, kurioje sudedamųjų dalių gal ir daugoka (vien pabaigoje – tikra mišrainė!), tačiau viskas sudėliota taip, kad negali sustoti, kol neužverti paskutinio puslapio. Galbūt vienintelis knygos minusas, bent man, senai skandinaviškų detektyvų mėgėjai – per didelis įvykių kamuolys pabaigoje.
Net bandžiau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų kine – visiškas chaosas! Tačiau. Man viską atpirko keistai įtikinamas elementas istorijoje apie šilumos srautus, kuriais vienas žmogus gali veikti kitą. Galiu prisiekti, kad tikrai ne kartą esu pajutusi, kada žmogus priima šiltai, o kada tiesiog šerkšnu viską vien nuo žvilgsnio aptraukia. Įtikinama ir tai, kad tokia savybė galėjo sudominti KGB. Ir tikrai įtikinamas policijos, kitų, jau tikrai lietuviškų, tačiau dar gležnų ir labai stipriai bijančių jau atsitraukusio „ruso“, instancijų abejingumas susidariusiai situacijai.
Viena smulkmena – rusų kalbos intarpai dialoguose. Man jie nepridarė problemų, tačiau tiems, kas mokykloje jau galėjo nesirinkti rusų kalbos kaip neprivalomos (o taip gi elgėsi dauguma, nes „pagaliau, kuo toliau nuo to ruso!“), tai gali sukelti problemų. Mane asmeniškai knygose visada trikdo išnašos, nes puldamas jas skaityti, pameti mintį, turi vėl ieškoti iš naujo, kurioje vietoje sustojai, tad skaitydama šią knygą neatsidžiaugiau tuo, kad rusų kalbą mokiausi 12 metų, o vėliau dar ir draugų rusų turėjau...Labai tikiuosi, kad autoriaus sprendimas knygai suteikti autentiškumo paliekant rusų kalbą dialoguose, nepakiš kojos jaunam skaitytojui ir netrukdys įsijausti į meistrišką istoriją.
Smagiausias dalykas šioje knygoje (aplodismentai autoriui!) – išlaikyta įtampa iki pat pabaigos. Skaitydama neįtariau, kas už visos įvykių maišalynės slypi. Perskaičiusi trečdalį knygos, nejučiomis susikūriau vieno personažo vaizdinį, bet atsisakiau jo, nes įvykiai sekė vienas kitą, o „įtariamasis“ visą laiką keitėsi.
Šią knygą rekomenduoju tiems, kas nori smagiai praleisti savaitgalį su knyga lovoje. Tiems, kam patinka detektyvai. Tiems, kas galbūt nori iš naujo atrasti lietuvių literatūrą ir nenori pradėti nuo kažko sunkaus. Tiems, kas atsimena 1996-uosius. Ir tiems, kas neatsimena, bet norėtų sužinoti, koks buvo Vilnius, kokie buvo žmonės bei jų nuotaikos tuomet.