20-metis jau tapo pasaulio jaunimo čempionu ir nors kol kas tai svarbiausia karjeros pergalė, šviesi ateitis žada dar daugiau aukso.
„Visada žinojau, kad tik imtynėse galėsiu visiškai realizuoti save“, – tvirtai, kaip ir ant tatamio, kalba jaunasis sportininkas.
To paneigti, greičiausiai, nedrįstų niekas, nes jis be didelių atokvėpių kyla aukštyn. Apie tai, kaip šiuo metu gyvena, ką planuoja ateityje ir kas padeda jam taip sparčiai tobulėti, Vilius Laurinaitis papasakojo interviu sporto portalui SportIN.lt.
– Tik ką grįžote iš stovyklos, kur kartu su kitais Lietuvos imtynininkais treniravotės JAV olimpiniame sporto centre. Kas ten kitaip nei Lietuvoje?
– Įdomu buvo tai, kad treniravomės 1700 metrų virš jūros lygio. Buvome aprūpinti puikiomis gyvenimo bei treniruočių sąlygomis. Laiko veltui ten tikrai neleidome, įgavome patirties, nes turėjome daug treniruočių partnerių. Būtų smagu, kad kažkada ir Lietuvoje atsirastų tokių sporto centrų ir galėtume visais šiais privalumais naudotis neišvykę iš savo gimtosios šalies.
– Pernai Tailande tapote pasaulio jaunimo čempionu, praeitą savaitę JAV laimėjote tarptautinį D. Schultzo memorialinio turnyrą. Išduokite paslaptį, iš kur tokia sėkmė?
– Paslaptis tokia – begalinis noras laimėti ir didžiulis atsidavimas, nuolatinis darbas. O dar juk sakoma, kad sėkmė šypsosi tik stipriausiems (šypsosi)!
– Esate dar labai jaunas, tačiau sparčiai kopiate karjeros laiptais. Iš kur semiatės jėgų ir kas skatina nepasiduoti?
– Matau kaip kiti, daugiau pasiekę, imtynininkai tobulėja, dirba. Tai mane ir skatina siekti vis geresnių rezultatų, eiti tik pirmyn. Tokia sąvoka, kaip pasidavimas, negali egzistuoti, jei nori nuolatos tobulėti.
Trys treneriai
– O kada viskas prasidėjo? Ar dar atsimenate, kaip jautėtės pirmą kartą stojęs į kovą?
– 8-erių pradėjau treniruotis, tai laikau ir savo karjeros pradžia. Pirmas treneris Vladimiras Audickas. Tiksliai nepamenu savo pirmosios kovos, bet, tikriausiai, labai stengiausi ir troškau laimėti.
– Kodėl pasirinkote būtent imtynes?
– Visada mėgau muštis (juokiasi). Jei rimtai, tai maniau, kad tik čia galėsiu visiškai realizuoti save. Be to, nemėgstu komandinių sporto šakų, kur padėti ar už tave kažką atlikti gali kiti. Imtynėse kitaip – čia tik pats kovoji už save ir tik pats atsakai už savo veiksmus.
– Koks pats geriausias jūsų prisiminimas iš varžybų?
– Geriausia prisiminti tą akimirką, kai laimėjau pasaulio čempionatą.
– Kas jus dabar treniruoja?
– Dabar turiu tris trenerius – Ruslaną Vartanovą, Mindaugą Ežerskį ir Olegą Antoščenkovą. Visi jie skirtingi, todėl kiekvienas taiko savus mokymo būdus. Man, žinoma, tai labai paranku, nes net iš trijų profesionalų galiu gauti patarimus ir juos panaudoti.
– Ar treneris, jūsų nuomone, turi būti lyg diktatorius, ar priešingai – artimas lyg draugas?
– Manyčiau, kad bendraujant reikia būti draugais, tačiau būna situacijų, kai reikia griežtumo, tad treneriams tenka būti ir diktatoriais.
– Ko palinkėtumėte savo treneriams?
– Sveikatos, stiprybės ir, žinoma, kantrybės dirbant su auklėtiniais.
Lankosi pas psichologę
– Būnate numatęs konkrečią taktiką varžyboms? Ar sportininkui būtinas psichologinis pasiruošimas?
– Taip, visuomet kovą stengiuosi vesti pagal savo taisykles. Manau, kad psichologinis pasiruošimas sportininkui būtinas, todėl pats jau metus lankausi pas psichologę ir tai tikrai labai naudinga.
– Kaip jaučiatės, kai kovojate su akivaizdžiai silpnesniu kovotoju? O stipresniu?
– Niekada nenuvertinu priešininkų ir neskirstau į silpnus ar stiprius. Stengiuosi tiesiog koncentruotis į savo darbą ir kovoti, o stiprumas visuomet išaiškėja kovos pabaigoje.
– Kodėl verta sportuoti? Kokia iš to nauda?
– Žinoma, kad verta, juk sportas išugdo savybes, kurios vėliau praverčia ne tik sporte, bet ir asmeniniame gyvenime. Nesvarbu sporte ar kur kitur – visuomet reikia turėti tikslą ir jo siekti. Kai kažko labai nori – nesutrukdys niekas. Tikslo siekimas yra viena svarbiausių sėkmės gyvenime sąlygų!
– Kokias charakterio savybes jums padėjo atskleisti sportas?
– Vienas iš reikalingiausių vyrams – užsispyrimą, drąsą, atsakingumą.
– Turbūt tenka atsidurti ir konfliktinėse situacijose?
– Tikrai nedažnai, stengiuosi išvengti tokių situacijų. Žinau, kur tikslingiau galiu panaudoti savo sukauptas žinias ir jėgą.
Aukoja mokslus
– Trumpai papasakokite, kaip pradedate dieną?
– Ypatingo ritualo tikrai neturiu. Mano rytas, kaip ir daugumos sportininkų – keliuosi anksti, pusryčiauju, o tuomet iš karto lekiu į treniruotę.
– O kaip geriausiai pailsite ir atsipalaiduojate po sunkių kovų?
– Geriausias poilsis man – buvimas gamtoje, laiko leidimas su artimais žmonėmis bei draugais.
– Kaip į tai, kad tu – imtynininkas, reaguoja jūsų artimieji? Kieno palaikymas jums svarbiausias?
– Visi mane palaikė, palaiko ir tikiuosi, kad visuomet palaikys, tačiau man svarbiausias mamos palaikymas.
– Kur mokotės? Kaip sekasi suderinti mokslus su įtemptu treniruočių grafiku?
– Mokausi Mykolo Romerio universitete. Kadangi pasirinkau dienines studijas, kartais sunku suderinti sportą ir mokslą, bet stengiuosi neatsilikti. Rytinių treniruočių laikas dažnai sutampa su paskaitų laiku, todėl tenka rinktis. Pirmenybę kol kas teikiu sportui, tad paskaitas šiek tiek apleidžiu.
– Ar po varžybų, treniruočių ir dar mokslų lieka laiko draugams, merginoms?
– Laisvalaikio turi užtekti tiek, kiek yra. Jei nori, galima suspėti viską, tad laiko trūkumu niekuomet nesiskundžiu, esu pripratęs prie tokio gyvenimo ritmo.
– Ar be imtynių dar domitės kokiomis nors kitomis sporto šakomis?
– Gyvenu aplinkoje (Lietuvos olimpiniame sporto centre Vilniuje – SportIN.lt), kurioje pilna įvairių sporto šakų atstovų, todėl domiuosi dauguma iš jų. Be abejonės, kovos menai mano širdžiai mieliausi.
Planuose – olimpiada ir mergina
– Kokią matote imtynių ateitį Lietuvoje?
– Imtynės yra sparčiai populiarėjanti sporto šaka, todėl manau, kad greitu metu jos turėtų atsidurti vienoje iš pirmų vietų, geriausių ir perspektyviausių sporto šakų Lietuvoje sąraše.
– Kodėl, jūsų nuomone, imtynėmis, domisi tiek daug žmonių?
– Galbūt todėl, kad imtynėse matoma akivaizdi kova tarp dviejų vyrų, tai nėra tiesiog „daužymasis“, viskas vyksta realiai, nėra jokių suvaidintų emocijų.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Artimiausiu metu ruošiuosi Europos čempionatui, kuris vyks jau kovo mėnesį, Gruzijoje. Vėliau, didžiausias mano tikslas – patekti į 2016-ų olimpiadą Rio de Žaneire. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, dabar belieka sėkmingai užbaigti mokslus ir surasti antrąją pusę (šypteli).
