Arba štai kitas augalas mūsų virtuvei dovanoja ir muskato riešutus , ir muskato luobas, kurios pasižymi visai kitokiomis skoninėmis savybėmis, o ir atrodo įspūdingai – tarsi skaisčiai raudonos džiovintos gėlės. O net ir mums neblogai pažįstami juodieji, baltieji ir žalieji pipirai skinami nuo to paties augalo, tik apdorojimas skiriasi. Žalieji džiovinami šešėlyje, juodieji – saulėje, o štai baltieji mirkomi vandenyje dvi savaites ir dar paskui poliruojami.
Visa tai GRYNAS.lt skaitytojams pasakojo organinio, šešiolika hektarų užimančio prieskonių ūkio Indijoje savininkas Chimmay Tanshikar.
Pirmas įspūdis vos atvykus į ūkį – nosį ima kutenti pipirų kvapas. Antras įspūdis skirtas ne uoslei, o akims – ūkis neprimena mūsų lietuviškų, kur ežiose tvarkingai noksta daržovės ar laukuose siūbuoja javai. Čia panašiau į džiungles ir iš pirmo žvilgsnio sunku įžvelgti tvarką ar sistemą. Tačiau po savo valdas vedžiojantis šeimininkas puikiausiai žino kas kur auga, kuris muskato krūmas vyriškas ir kiek moteriškų jis aptarnauja, kur čili pipirai išdygo patys pasėjus paukščiams, o kur koks kitas augalas pasodintas žmonių rankomis.
Po savo ūkį vedžioti užklystančius turistus gali tik pats savininkas arba jo žmona. Todėl turistų jie nepageidauja turėti labai daug. „Mūsų pagrindinė veikla – prieskoniai, jų auginimas, iš jų auginimo ir pardavimo mes gyvename. Mūsų ūkis tikras, o ne imitacija. Turizmas tik papildomos pajamos“, - aiškina vyriškis.
Kai kurie ūkiai tik imitaciniai, juose kiekvieno prieskonio auga po vieną ar porą egzempliorių, o jų pažiūrėti grūdasi būriai turistų. Šiame valstybės saugomų džiunglių apsuptyje įsikūrusiame ūkyje vien vanilės auga bemaž pusė tūkstančio, pipirų – pustrečio tūkstančio, o muskato krūmų net 10000. Dar svarbiau tai, kad C. Tanshikar tėvo pradėtame prieskonių ūkyje viskas auginama taip, kad būtų išlaikyta darna su motina gamta.
Tai, kad čia nenaudojamos cheminės trąšos – savaime suprantama. Pavyzdžiui kokosų palmės turi pasimaitinti pačios iš ant žemės nukritusių savų lapų. Per metus viena palmė užaugina vidutiniškai dvylika naujų lapų, seni tiesiog krenta ant žemės. Šiame ūkyje jie nesurenkami ir nesukūrenami, jie paliekami po palme, kad supūtų ir natūraliai patręštų ją.
Tačiau bevaikštinėjant C. Tanshikar atskleidžia ir daugiau draugystės su gamta pavyzdžių. Pavyzdžiui, kol pasakodamas apie vanilę ūkininkas man rodo kekelę jos vaisių, įsistebeiliju į ją aplipusias skruzdėles ir jau galvoju vos mano gidas baigs kalbėti klausiu jo kaip jis kovoja su toms skruzdėlėmis, bet man dar nė neprasižiojus, jis jau pasakojo, kaip skruzdės jam „dirba“ nemokamai. Pasirodo, jos vanilę gelbsti nuo grybelio. Beje, dėl pastarojo (tiesa, kitokio) labai nukentėjo pipirai. Ūkininkas suskaičiavo, kad dėl grybelio užpuolusio jo pipirus per metus jis netenka 1 mln. rupijų pajamų (apie 50 tūkts Lt.), o kur dar laikas ir darbas, kurio prireiks atstatyti buvusį pipirų augalų skaičių ūkyje.
Į darbą organiniame ūkyje „įdarbinti“ ir paukščiai. Ir, C. Tanshikar pabrėžia, kad jų darbas vertingesnis nei žmonių. Skindami čili pipiriukus (labai mažus, bet labai aštrius) darbininkai būtinai palieka kelis ant kiekvieno krūmelio – paukščiams. Sparnuočiai juos sulesę, vėliau tuštinasi ir pasėja čilius. Ir, anot ūkininko, paukščių pasėti aštrieji pipiriukai gyvuoja dvigubai ilgiau – jei žmogaus pasodintas numirs jau po poros metų, paukščių – išgyvens kokius ketverius.
Darbininkų, kuriems algos nemoka C. Tanshikar y turi ir daugiau. 16 hektarų teritorijoje išdėstyta trisdešimt bičių avilių. Medų jos neša ir ūkininkas ne tik savo šeimai jį naudoja, bet ir turistams parduoda, bet ne dėl to jis jas laiko. „Bitės mūsų augalų produktyvumą pakelia 10 proc. ir daugiau. Todėl jos mums taip reikalingos. Kitą savaitę avilių dar padaugės, kartu su kitais netoliese esančiais ūkiais nusipirkome 500 avilių bičių. Jei pasaulyje neliktų nė vienos bitės, viskas išnyktų per penkerius metus. O bičių medus – dievų maistas. Jei kartą per savaitę viena bitė įgelia – būsi visad sveikas“, - savo žiniomis dalijasi ūkininkas.
Tėvo pradėtą prieskonių ūkį jis perėme būdamas dvidešimties, dabar jam trisdešimt septyneri, jis jau sukūręs savo šeimą, neseniai gimė antroji dukrelė, kurios lopšį man lankantis lingavo močiutė.
Ūkyje be šeimininkų ir nemokamai įdarbintų gyvių, dar nuolat dirba 16-18 darbuotojų. Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad gal ir per daug, juk nei ravėti, nei akėti čia nereikia. Bet štai vien vanilės kiekvieną augalėlį reikia apeiti kasdien, net ir mums vaikštinėjant C. Tanshikar savo rankomis apdulkina vieną vanilės žiedą. Ir kiekvieną žiedą privalu apdulkinti rankomis ir augalas kasdien praskleidžia tik po vieną ar du žiedelius, tad aplankyti jį reikia kasdien. Priminsiu, vanilės augalų ūkyje vos ne pusė tūkstančio.
Tačiau pavyzdžiui laistymas sausuoju metų laiku automatizuotas – du kartus per savaitę visi augalai pasidžiaugia dirbtiniu lietumi.
C. Tanshikar sako, kad jo tėvas pradėjo prieskonių ūkį apsodinęs žemę tik kokosų palmėmis ir katekine areka (dar vadinama betelio palme). Beje, pastarosios sėklas ir lapus kramto Pietryčių, Rytų Azijos gyventojai. Dėl sėklose esančių dažančiųjų medžiagų kramtytojų burnos nusidažo plytiškai raudona spalva. Katekinės arekos ekstraktas turi antidepresinį poveikį, tačiau sukelia priklausomybę.
Tėvo pasodinti medžiai tapo puikia erdve kitiems prieskoniniams augalams, mat sukuria šešėlį ir apsaugo tiesioginių saulės spindulių nemėgstančius augalus. Be to, tiek pipirai, tiek vanilė mielai kopia katekinių arekų kamienais ir joms nereikia statyti specialių, dirbtinių atramų.
Anot C. Tanshikar, organinis ūkininkavimo būdas negali būti laikomas brangesniu nei naudojant mineralines trąšas ir chemikalus. Pasak jo, norintiems greitų rezultatų toks ūkininkavimas netinkamas, tačiau ilgoje perspektyvoje taip ūkininkauti labiau apsimoka. Pavyzdžiui naudojant mineralines trąšas kasmet jų reikia vis daugiau, kad ta pati palmė užaugintų ne mažesnį kiekį kokosų. Tuo tarpu organiniame ūkyje garantuojamas stabilumas. „Priekabą karvių mėšlo nusiperku už 2000 rupijų (apie 100 Lt.) ir kadangi gyvename kaime, apsupti džiunglių, karvės ganosi jose, ėda ryžių šiaudus, kurie paprastų kaimo žmonių auginami be jokių cheminių trąšų, nes jie tiesiog taip įpratę, todėl jų karvių mėšlas tikrai švarus. Tačiau, jei mano ūkio augalai net porą metų negautų mėšlo, jie vis tiek taip pat sėkmingai augtų ir megztų tokį patį kiekį vaisių, priešingai nei tie, kurie įpratę prie cheminių trąšų“, - organinio ūkininkavimo privalumą pabrėžia C. Tanshikar.
Namas, kuriame gyvena ūkininkas su šeima skaičiuoja jau 220 metų ir yra drėbtas iš purvo jo protėvių. C. Tanshikar jo griauti ir statyti naujo , modernaus ir madingo būsto savo šeimai neketina. Atvirkščiai, pasididžiuodamas vedasi ir mane savo trobos apžiūrėti ir akcentuoja vėsą, kurią pajauti vos įžengus vidun.
Namo viduryje – kiemelis, o jo viduryje – augalas, vietinių vadinamas tulsiu. Esu girdėjusi, kad jis laikomas šventu hinduizmo religijoje, tačiau C. Tanshikar netrunka paaiškinti tikrosios priežasties, kodėl tulsis arba kitaip šventasis bazilikas taip gerbiamas žmonių. Maistą Indijoje dažniausiai ruošia moterys, o senais laikais (kai kur ir dabar) virdavo ne ant dujinės ar elektrinės viryklės, o tiesiog ant malkų, beveik nepridengtų jokių sienų. Dūmai kylantys nuo degančių malkų – labai kenksmingi. O tulsis valo orą, todėl prieš eidamos gamint jos apeidavo tulsį kelis kartus, kad plaučiai prisipildytų švaraus oro. Ilgainiui tai tapo ritualu, apaugo religinėmis reikšmėmis.
Klausantis C. Tanshikar atrodo, kad apie kiekvieną augalą jis turi ką papasakoti, atskleisti jo ypatingas, dažnai gydomąsias savybes, kaip koks žiniuonis.
Pipiras. Jų savo ūkyje C. Tanshikar turėjo pustrečio tūkstančio, tačiau užpuolus grybeliui daugelis jų išmirė, prireiks nemažai laiko buvusiam skaičiui atstatyti. Vienas pipiro augalas gyvena 10-12 metų. Pipirai, anot C. Tanshikar labai gerai veikia pasigavus peršalimą ir kosėjant. 8-10 pipirų miltelius reikia užpilti stikline vandens ir pavirti. Tokį nuovirą gerti du kartus per dieną. O štai vienodomis dalimis pipirų ir kumino sėklų pasta vertėtų tepti ant skaudamų raumenų bei kaulų, skausmas žymiai turėtų sumažėti.
Muskatas. C. Tanshikar papasakoja, kad muskato augalai būna moteriški, vyriški ir net biseksualūs, dešimt moteriškų medelių gali laisvai aptarnauti vienas vyriškas. Ūkininkas duoda patarimą – viduriuojant ar netekus apetito – padės muskato riešutas. Du arbatinius šaukštelius muskato riešuto miltelių reikia suvalgyti užgeriant vandeniu. Be to, muskato riešutas – natūralūs migdomieji, anot C. Tanshikar – nekenkiantys net dviejų savaičių kūdikiams ir nesukeliantis priklausomybės.
Muskato luoba. Padeda sutelkti dėmesį ką nors besimokant.
Kardamonas. Jo kramsnojimas gerina burnos kvapą.
Kakava. Iš 1500 kakavos medžių dabar C. Tanshikar ūkyje likę tik keturi. To priežastis paprasta – neatsiranda norinčių supirkti užaugintą kakavą, todėl dabar ji auginama tik savoms reikmėms. C. Tanshikar šeimos kakava be jokių priemaišų irgi turi nemažai gydomųjų savybių. Pavyzdžiui kakavoje esantys antioksidantai gerina kraujo spaudimą, o kakavos pagrindu gaminamas juodasis šokoladas – valgomas nedideliais kiekiais kasdien gali apsaugoti nuo širdies smūgio.
Cinamonas. Pasodinus cinamoną, jo dalį galima nupjauti praėjus 5-6 metams, nupjovus maždaug metro ilgio strypą – jo kamienas virsta cinamono lazdelėmis. Likęs kamienas auga toliau, o jį pjauti vėl galima jau po trumpesnio laiko – 3-4 metų. Cinamono miltelius sumaišykite su medumi ir du-tris kartus per dieną dėkite ant geliančio danties – turėtų nuimti skausmą. Cinamonas taip pat vaistas ir nuo peršalimo. Įmeskite cinamono lazdelę į vandenį, užvirinkite ir gerkite. Be to ruoškite arbatą su tokiu cinamoniniu vandeniu.
Vanilė. Vanilė, kaip jau minėta reikli – kasdien jai tenka skirti nors po kruopelę dėmesio, kad apdulkinti jos žiedus. Iš vieno vanilės augalo ūkininkas per sezoną išgauna apie 250 gramus vanilės, nuskinta nuo augalo vanilė dar nekvepia vanile, reikia ją specialiai apdirbti.
C. Tanshikar ūkyje be jau minėtų čilių, katekinės arekos, kavamedžių dar auga ir gvazdikėliai, ciberžolė, taip pat bananai, ananasai, kiniška kalendra, sapodila ir galybė kitų mums Lietuvoje nelabai pažįstamų vaismedžių bei prieskoninių augalų. O atvykusiems turistams ūkininkas ar jo žmona ne tik viską aprodo, papasakoja, bet dar ir pasiūlo pietus , pagamintus iš čia pat augančių daržovių bei prieskonių. O viešnagės pabaigoje pasiūlo įsigyti ir kaip prisiminimą į savo namų virtuvę parsivežti Indijos džiunglėse užaugintų organiškų prieskonių.
