Kadangi neturiu trijų savaičių ir žygiui tegaliu skirti maksimum dešimt dienų, nusprendžiau žygiuoti kaimais iki Annapurna bazinės stovyklos, dar vadinamos tiesiog ABC. Maršrutas nesudėtingas, tinkamas ir pradedantiesiems, o be to, jame nėra grėsmės susirgti aukštumų liga, nes iki Annapurna bazinės stovyklos 4130 m kylama palaipsniui ir daugiau nei trijų kilometrų aukštyje praleidžiama tik viena-dvi dienos.
Keturias dienas klaidžiodama po kaimus, pasiekiau Chomrong kaimelį. Pagaliau galiu lengviau atsikvėpti, nes nuo jo iki bazinės stovyklos eina tik vienas kelias, nėra kur pasiklysti, nebereikės priėjus sankryžą be nuorodų galvoti, kur eiti arba laukti praeinančių žmonių, kad galėčiau paklausti kelio.
Pati sezono pradžia, turistų nedaug. Iš vienos pusės gerai, nes nėra problemų rasti nakvynę viešbučiuose kaimuose, iš kitos - saugiau ir smagiau einant vienai, kai matosi ta pačia kryptimi einantys kiti turistai.
Teoriškai musoniniai lietūs jau turėtų būti pasibaigę, praktiškai - jie prasidėjo vėliau ir nė ženklo, kad nustos. Pirmomis dienomis lyti pradėdavo antroje dienos pusėje, kai praktiškai spėdavau pasiekti nakvynės vietą. Vėliau rytas pasitikdavo dulksna, o apie vidurdienį prapliupdavo lietus.
Dėl nedidelio aukščio, tropinių miškų ir lietaus, nepasibaigė ir dėlių sezonas. Taip pat dėl lietaus atrodytų visiškai paprastas maršrutas pasidarė pavojingesnis nei galima būtų tikėtis.
Jau po pirmos dienos laipiojimo akmeniniais laiptais aukštyn-žemyn keikiau visus, kas sugalvojo tokį „patobulinimą” žygeiviams. Kylant į kalną paprastu takeliu, kuris vingiuoja zigzagais, pakylama laipsniškai ir ne toks didelis krūvis tenka kojoms, ypač sąnariams. Kylant ir leidžiantis laiptais, kūnui tenka visai kitos apkrovos ir nepasakyčiau, kad tai būtų labai lengva ir malonu.
Lyjant akmeniniai laiptai tampa labai slidūs, todėl traumos tikimybė gerokai padidėja. Reikalinga labai gera koordinacija šokinėt nuo vieno slidaus akmens ant kito, ir dar kaip mano atveju, su kuprine ant pečių.
Galima sakyti, man pasisekė, kad tuo pačiu maršrutu ėjo pora iš Australijos, kurie leido sekti paskui juos. Jie turėjo gidą, nešiką ir dar vieną nešiką, kuris nešė svorio maždaug tiek pat kiek aš. Tiesiog jį nusamdė tam, kad duotų vietiniams darbo, kaip paramą vargšams Nepalo žmonėms.
Tiesą sakant, to nešiko kompetencija buvo žymiai didesnė nei gido. Naujieji draugai iš Australijos savo gidu irgi nebuvo labai patenkinti, bet tiesiog stengėsi mėgautis žygiu nepaisant nieko.
Kai iš kojų tenka traukti dėles, visą dieną merkia lietus, o kalnų nematyt nė ženklo, sunku neprarasti optimizmo. Kai kurie keliautojai dėl prasto oro nuo Chomrong kaimelio traukia atgal į Pokharą, taip baigdami žygį anksčiau.
Nors vienų keliaujančių moterų tame maršrute buvo ir daugiau, vis dėlto vietiniams viena keliaujanti moteris vis dar kelia šiokią tokią nuostabą. O aš likau nesupratus, kai prie manęs priėjo kažkieno gidas ir pareiškė, kad aš galiu ir pasieksiu Annapurna bazinę stovyklą.
Galima pagalvot, kad susiruošiau šturmuot viršūnę. Aš ir pati žinau, kad galiu nueiti iki bazinės stovyklos, tik klausimas, ar tikrai noriu. Vis dėlto smalsumas nugali ir nusprendžiu, nepaisant prasto oro, sekti paskui naujuosius draugus. Jų gidas labai arogantiškas ir nelinkęs padėti, bet kiti žmonės atrodo normalūs, bent jau galima tikėtis, kad nepaliks nelaimės atveju.
Einant dažnai tenka kirsti upes, kurios dėl lietaus labai sraunios. Visur padaryti tiltukai, kurie laikosi greičiau ant kažkieno garbės žodžio. Dėl lietaus jie slidesni nei norėtųsi. Vietomis tiltukai veda per krioklį, kuris toliau akmenimis leidžiasi žemyn. Neišlaikius pusiausvyros ir nudribus, neberastų niekas.
Prieš eidama skaičiau ir draugai perspėjo apie maršruto atkarpą, kurioje didesnis nuošliaužų pavojus. Yra buvę nelaimės atvejų dėl nuošliaužų ir akmenų. Tik draugų dėka kažkaip persikabarojau per didžiulį akmenį, kurio, kaip supratau, tenai neturėjo būti. Visiems kilo ta pati mintis „kaip mes grįšime atgal?”. Jei jau pasiryžti eiti, tai viltis, jog galbūt nušvis saulė, neapleidžia niekada.
Prieš Annapurna bazinę stovyklą yra Macchapuchere bazinė stovykla. Nežinau, kam ta stovykla, jei kalnas šventas ir niekas į jį nelipa. Tačiau viešbučiai pastatyti puikūs, netgi su nemokamu internetu. Galima pasijausti kaip išėjus į amžiaus žygį, kuomet iš kažkokio užkampio išsiunti žinutę, kur esi.
Nakvynės vietose už tam tikrą mokestį užkuria dujinį džiovintuvą, galima bandyti išsidžiovinti rūbus ir batus. Batai visą dieną mirkę vandeny, per naktį neišdžiūsta. Iš ryto tenka sukaupti valią ir autis šlapius. Sunku pasakyti, koks jausmas, kai eini šešias dienas, stovi gražiausio kalno papėdėje, lauki nuo penkių ryto su viltimi, gal išsisklaidys debesys ir visgi nieko daugiau negu debesys nematai.
