Naujoje parodoje Metropoliteno meno muziejuje „Kintantis Eroto, senovės graikų meilės dievo, atvaizdas, nuo Antikos iki Renesanso“ (Changing Image of Eros, Ancient Greek God of Love, from Antiquity to Renaissance) parodoma, kad meilė, kokią mes ją žinome, tiesiog netrunka amžinai ir kad taip buvo per amžius.
Pagrindinis praėjusią savaitę atidarytos ir iki birželio 23 dienos veiksiančios parodos akcentas yra nuostabi, realaus dydžio bronzinė Eroto skulptūra, vaizduojanti jį kaip miegantį kūdikį.
AFP/Scanpix nuotr.
Jo putlios kojos nukarusios nuo akmens. Vienas sparnas guli, matyti kiekviena jo plunksnos detalė. Kitas sparnas atsidūręs po kūneliu.
Meilės dievo akys užmerktos, nors tai ir nebūdinga graikų menui. Jaudinama detalė - kūdikio burna pravira, ranka suglebusi, išmetusi garsųjį lanką.
„Jis - savo darbų įkarštyje ir prigulė nusnūsti“, - sakė kuratorius Seanas Hemingway.
AFP/Scanpix nuotr.
Tie darbai, pasak graikų mito, buvo meilės strėlių laidymas - kaip ir šiandien nesunkiai gali įsivaizduoti meilės kankinami ir pervertas širdutes paišantys paaugliai.
Mažiau žinoma tai, kad graikų Erotas turėjo dvejopas strėles - „arba su auksiniu, arba su švininiu antgaliu“, sako S.Hemingway.
„Auksinės sukeldavo deginančią aistrą, o švininės, - kikendamas pridūrė jis, - atgrasindavo žmones nuo deginančios aistros“.
AFP/Scanpix nuotr.
Toje 3-ojo ar 2-ojo amžiaus prieš mūsų erą skulptūroje iš Rodo salos įamžintas Eroto vaizdas davė pradžią nuostabiai antrininkų dinastijai - nuo pat romėnų mene vaizduojamo Kupidono iki sparnuotų Renesanso cherubinų ir dabartinės populiariosios kultūros.
Tačiau Erotas ne visada buvo toks putlutis ir meilutis. Iki to laiko, kai pasirodė sparnuoti kūdikiai su savo aistros strėlėmis, šis dievas senovės graikų poezijoje buvo vaizduojamas kaip „galinga, dažnai žiauri ir kaprizinga būtybė“, aiškinama parodoje.
Kūdikiškoji versija reiškė, kad meilė buvo „nuleista ant žemės ir nuginkluota“.
„Meilės idėja yra universali sąvoka“, - sakė S.Hemingway - archeologas ir rašytojo Ernesto Hemingway vaikaitis.
„Graikams tai buvo svarbus dievas ir mes vis dar galvojame apie meilę - nors ir ne kaip apie dievą - kaip apie svarbų dalyką. Artėja Valentino diena, tad geras laikas jį prisiminti“, - sakė jis.
S.Hemingway minimą skulptūrą pavadino „didžiu šedevru“, kuris visuomet jį „žavėjo“.
Jis neabejotinai žavėjo ir romėnus, kurie prigamino daug kopijų, vėliau - Renesanso menininkus, kuriems iš naujo atradus klasikinį meną po viduramžių Europoje įvyko kultūrinis sprogimas.
Tarp kitko, yra dar viena sąsaja tarp to senovinio meno kūrinio ir mūsų dabartinio meilės kulto: numanoma skulptūros atsiradimo vieta.
Rodo salos pavadinimas, kaip pažymėjo S.Hemingway, graikų kalba reiškia rožę.