Rožės
Labiausiai įsimenanti, itin romantiška Valentino diena buvo praėjusiais metais. Aš nieko nenutuokiau apie vyro rengiamą staigmeną. Tą dieną, per priešpiečius, jis pakvietė mane nueiti pasižiūrėti į savo automobilį. Ten aš radau raštelį „Rožės – raudonos, chrizantemos – žydros...“ Ir staiga ant sėdynės aš pamačiau puokštę žydrų chrizantemų.
Eidama namo prie durų pastebėjau rožių žiedlapių. Žiedlapiai vedė link stalo, ant jo buvo didžiulė puokštė rožių ir dovanų krepšelis, pilnas įvairių muilo gabalėlių ir prausimosi želė. Netrukus suradau ir raštelį su posmo pabaiga: „Šokoladas saldus kaip ir tu...“ Tai buvo taip romantiška... Prie atviruko buvo pridėta šokoladinė rožytė.
Netikėta naujiena
Kaip kvailai tai skambėtų, prieš trejus metus Valentino dieną mes valgėme priešpiečius greito maisto restorane. Kai mes prisėdome su savo vištienos sumuštiniais, aš pasakiau, kad šį rytą dariausi nėštumo testą. Jis nudžiugo, tačiau aš pasakiau, kad dar nesu visiškai tikra. Linijos buvo tokios neryškios. Tada aš išsitraukiau testo popierėlį ir parodžiau jam. Jis buvo toks laimingas, kad aš susigraudinau.
Tą vakarą, kai grįžau namo iš darbo, radau Valentino dienos atviruką, kuriame buvo parašyta, koks laimingas jis buvo sužinojęs džiugią naujieną. Aš iki šiol negaliu pamiršti tos Valentino dienos ir mūsų „romantiškų“ pietų. Nuo tada Valentino diena mums tapo mūsų naujo šeimyninio gyvenimo pradžios švente.
Neplanuotos vestuvės
Prieš pat Valentino savaitgalį mano draugas padovanojo man nuostabų atviruką su senoviniais nėriniais, puokšte rožių ir didele dėže riešutų šokolade. Aš buvau pritrenkta. Tada jis paklausė, ar nepasikeitė mano savaitgalio planai.
Aš maniau, kad mes vyksime į kitą miestą, į kazino. Atvažiavę į viešbutį, pasidėjome daiktus ir nuėjome lošti. Vakare, kai jau ruošėmės miegoti, jis priklaupė ant vieno kelio, laikydamas vienoje rankoje žiedą, kitoje – rožę, ir paklausė, ar aš nesutikčiau rytoj 12 valandą už jo ištekėti. Tada jis papasakojo apie ilgai paslapčia ruoštą planą.
Aš buvau sukrėsta, verkiau kaip kūdikis. Aišku, aš pasakiau „taip“!
Mes nusipirkome vestuvinius žiedus, susituokėme mažoje bažnytėlėje ant upės kranto ir užsisakėme pasiplaukiojimą laivu su vakariene prie žvakių šviesos. Vestuvės buvo nuostabios!
Visa tai vyko prieš šešerius metus, bet atrodo, lyg būtų buvę vakar. Mes labai vienas kitą mylime ir esame laiminga pora. Netgi dabar mano brangusis randa kuo maloniai nustebinti mane.
Merginų vakarėlis
Kartą grupelė merginų, neturinčių širdies draugų, Valentino dieną nusprendė atšvęsti kartu- surengti vakarėlį ir kartu pasiguosti dėl nesėkmingų meilės santykių.
Tokia buvo ir mano pernykštė Valentino diena. Tačiau galiu pasakyti, kad tai buvo linksmiausia Valentino diena iš visų buvusiųjų, aš jaučiausi tokia atsipalaidavusi. Mes keitėmės mažytėmis dovanėlėmis (kuo keistesnės, tuo geriau) ir nupirkome viena kitai gėrimų.
Mes gardžiavomės vakariene iš daugybės patiekalų ir kėlėme taures į viena kitos sveikatą. Geriausia vakaro dalis buvo, kai mes ėjome apie stalą sakydamos kiekvienai draugei komplimentus – kiekviena rado ką nors gera pasakyti kitai. Tai buvo tikrai linksma, miela, nuoširdu – taip, kaip ir turi būti per Valentino dienos šventę.
Meniška romantika
Keletą metų aš dirbau namuose kaip laisvai samdoma knygų redaktorė. Kartą mano vyras Valentino dieną pasiėmė išeiginę ir kažkur išvyko nieko nesakęs.
Aš dirbau visą dieną ir galvojau, ką reiškia toks elgesys. Apie ketvirtą valandą ėmiau nervintis – juk mano mylimasis, pasiėmęs išeiginę dieną, leidžia laiką be manęs!
Jam sugrįžus aš supratau, kad mano nuogąstavimai buvo be reikalo. Vyras pardavė vieną vertingiausių savo daiktų, kad nupirktų mano mėgiamo dailininko paveikslą iš parodos, kuri vyko kitame mieste. Tai buvo taip netikėta ir miela. Kai kurios moterys mėgsta deimantus, aš dievinu meną.
Šventė visai šeimai
Labiausiai romantiška Valentino diena buvo prieš šešerius metus. Mano vyras dirba pamainomis po 12 valandų, todėl dažnai būna, kad šventes sutinkame be jo. Bet tą Valentino dieną jis grįžo aštuntą ryto po naktinės pamainos. Mes visi dar buvome namuose, nes vaikams į mokyklą reikėjo vėliau.
Taigi, kai mes pusę devynių atsikėlėme, vyras buvo paruošęs po ypatingą dovaną kiekvienam. Prie mano kėdės ant stalo gulėjo didžiulė puokštė rožių, ir, kas nuostabiausia, kad priešais dukterų kėdes taip pat buvo padėta po rožę.
Aš buvau taip apstulbinta, kad puoliau į ašaras. Šis paprastas dėmesio parodymas mane taip sujaudino, nes aš supratau, kad turiu ne tik nuostabų vyrą, bet ir puikų vaikų tėvą.
Mažytės staigmenos
Mano romantiškiausia Valentino diena buvo praėjusiais metais. Nei aš, nei mano vaikinas neturėjome daug pinigų, todėl susitarėme, kad beveik nešvęsime. Mes nutarėme kur nors nebrangiai pavakarieniauti.
Po vakarienės eidama link automobilio pastebėjau, kad ant mano sėdynės buvo padėta didžiulė puokštė rausvų rožių. Jis paprašė savo mamos, kad padėtų, kol mes vakarieniavome. Tai buvo pats romantiškiausias nuotykis...
Dovanos iš širdies
Per daugelį metų mano vyras, vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojas, parašė man tiek eilėraščių apie savo jausmus man, kad galima būtų knygą išleisti. Dabar aš nusprendžiau šiuos eilėraščius sudėti į gražų albumą. Ir Valentino dieną aš gaunu dovanų eilėraštį.
Vienos moterys dovanų gauna deimantų ir perlų, o aš džiaugiuosi pačia nuoširdžiausia dovana, tikra širdies kalba. Kiekvienas gali nueiti į parduotuvę ir nupirkti papuošalų ar saldainių. Tačiau mano vyras dovanoja tai, kas man tikrai brangu.
Žodžiai iš praeities
Augindama daugumą savo vaikų laikinai būdavau vieniša mama – po dar vienos nesėkmingos santuokos, nesitikėdama, nusivylusi santykiais. Taip buvo ir tada, kai pažįstama vieno restorano savininkė sumanė pabūti piršliene.
Jis buvo jos klientas, vienišas tėtis, neieškantis santykių, bet ir nevengiantis bendravimo. Ji paskambino man ir paklausė, ar galėtų duoti mano telefono numerį. Tada ji paskambino jam ir papasakojo apie mane. Po savaitės jis man paskambino, mes kalbėjomės keletą vakarų iš eilės pasikalbėjome ir paprašė susitikti.
Mes abu jau buvome 48 metų, ir aklas pasimatymas tokio amžiaus jau atrodo gąsdinantis. Bet mes jautėmės gerai, nes susidarėme nuomonę apie vienas kitą iš telefoninių pokalbių.
Tą vakarą grįžusi namo palindau po dušu, persirengiau – jaučiausi kaip mergaitė, pirmą kartą einanti į pasimatymą, kai suskambėjo durų skambutis.
Ir štai stovėjo jis, tas gražuolis iš vidurinės mokyklos futbolo komandos, su kuriuo taip ir neteko susipažinti, nes jis netrukus išsikraustė į kitą miestą. O aš buvau taip pat jo svajonių mergaitė!
Mes abu ėmėme juoktis, nes atpažinome vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Abu atrodėme, aišku, prasčiau nei mokyklos laikais, bet daug nepasikeitėme.
Mes nuostabiai praleidome vakarą ir iki šiol vis vaikštome susikibę už rankų ir vadiname vienas kitą meiliais vardais.
Manau, kad radau savo gyvenimo vyrą. Nors man jau 50, patariu nebijoti aklų pasimatymų ir nepraleisti savo šanso.
