Pabandykime viską sudėlioti į vietas ir išsiaiškinti, kas yra meilė, o kas – aistra, ir kuris iš šių jausmų stipresnis. Galbūt tuomet ir Valentino diena nušvis visai kitomis spalvomis.
Aistra
Ji kaip gundanti gyvatė – visada šalia tikro jausmo. Ji – kaip obuolys Rojaus sode: gresia išvarymas ir visko netekimas, jeigu tik nereikiamu metu jai pasiduosi. Tačiau atsispirti jai gali tik vienetai. Milijonai be jos neįsivaizduoja santykių, jausmų ir gyvenimo. Tad ar verta jos taip baimintis?
Kas yra aistra?
Siekdami išvengti išankstinių vertinimų ir neteisingų komentarų, pažiūrėkime, kas apie aistrą rašoma aiškinamajame žodyne. Viskas labai paprasta – štai apibrėžimas, kuris taps mūsų pagrindu: „Aistra – sielos polėkis link kažko, moralinis troškulys, instinktyvus potraukis, nežabotas, neracionalus troškimas... Žmogaus aistros atskirtos nuo racionalaus prado, paklūsta jam, tačiau nuolat su juo kovoja. Bet kokia aistra akla ir beprotiška, ji nemato ir nesvarsto. Aistros apimtas žmogus pranoksta žvėrį“.
Kaip fiziškai pasireiškia aistra?
- padažnėja širdies plakimas;
- sutrinka dėmesys;
- nevalingai išsiplečia vyzdžiai;
- per kūną bėgioja šiurpuliukai;
- dažniau nei įprastai aplanko seksualinis susijaudinimas;
- dažnai išpila karštis arba šaltis;
- kūnas nėra ramybės būsenoje;
- gali drebėti rankos;
- žmogus gali nevalingai judinti kojas ir panašiai.
Koks būna žmogus, apimtas aistros?
1. Jo kraujyje – džiaugsmo, jaudulio ir nerimo jausmų kokteilis. Dažnai jame tiek ingredientų, kad pačiam žmogui sunku suvokti, kokius būtent jausmus jis jaučia. Kadangi tie jausmai daugiausiai teigiami, dažnai aistra painiojama su meile.
2. Jis gali jausti naujus, neįprastus norus. Pavyzdžiui, bėgioti rytais, plaukioti, tapyti, klausyti muzikos. Norisi rūpintis aplinkiniais, lesinti paukščius ir t.t.
3. Jaučia stiprų troškimą nuolat būti šalia aistros objekto, nuolat jį liesti. Kartais šis troškimas virsta įkyria mintimi.
4. Nori būti aistros objekto gyvenimo dalimi, ir kuo didesne, tuo geriau.
Psichologai tvirtina, kad iš esmės aistra yra fiziologinis susijaudinimas, visa kita tėra jo atspalviai ir pasekmės. Visa tai lemia, pirma, audringą seksualinį gyvenimą (jeigu aistra abipusė), juk seksas – pats ryškiausias aistros pasireiškimas.
Antra, dažnai tai virsta nuolatiniu kišimusi į partnerio gyvenimą, kuris apipilamas skambučiais, laiškais, trumposiomis žinutėmis, dėmesiu socialiniuose tinkluose – tai kartais primena persekiojimą.
Kitaip tariant, organizmas išeina iš ramybės būsenos. Pagrindinis aistros tikslas – turėti. Jausdami tiek daug įvairių emocijų, mes nustojame kontroliuoti savo pačių elgesį, kas neretai priveda prie problemų. Troškimas pasisotinti kitu žmogumi aptemdo akis ir protą, o vaikydamiesi pasitenkinimo mes visiškai pamirštame kito žmogaus poreikius.
Aistra ir chemija
Mes žinome, kad supratus stebuklo esmę, tas stebuklas išblėsta. Tad ir mes, supratę kaip organizmas pajaučia aistrą, nustosime ją vertinti kaip kažką gundančio ir stebuklingo, o susikoncentruosime į kažką labiau ilgalaikio ir reikšmingo.
Tad iš kur atsiranda visos šios smagios emocijos ir ryškūs išgyvenimai aistros laikotarpiu?
Už euforiją, energijos antplūdį ir gerą nuotaiką atsako dopaminas ir serotoninas. Šių hormonų gamyba tuo metu, kai jaučiame aistrą, labai suintensyvėja. Dėl dopamino pertekliaus atsiranda noras apie viską užmiršti ir, nepaisant visų taisyklių ir saugumo, gauti to, ko trokštame.
Už „neadekvatų“ organizmo elgesį – nerimą, padažnėjusį širdies plakimą, drebančias rankas ir kojas – atsakingi adrenalinas ir noradrenalinas.
Mokslininkai tvirtina, kad tokios medžiagos kaip endorfinas ir enkefalinas, kuriuos organizmas gamina nevalingai, aistros jautimo metu organizmą veikia kaip narkotikai.
Šių hormonų poveikis nėra ilgalaikis. Kitaip tariant, bėgant laikui organizmas nustoja į juos reaguoti taip, kaip tai buvo pirmą kartą, versdamas padidinti dozę.
Gyventi su žmogumi vien aistra – į aklavietę vedantis kelias. Esmė visai ne efemeriškose moralinėse normose ir dvasiniuose principuose, o tame, kad aistra (jeigu santykiuose yra tik ji), kaip ir narkotikai, eikvoja organizmo resursus.
Kitaip tariant aistra – tai chemija, nuo mūsų nepriklausomai veikiančio organizmo rezultatas. Atlikus eksperimentą su žmogaus smegenimis, turbūt būtų įmanoma atkurti dirbtinę aistros būseną. Tad ar ar verta kalbėti, kad aistra – kažkas tikro? Stebuklo nebelieka...
Mes tikrai nesame prieš aistrą, priešingai! Aistra kaip ir prieskoniai – sumanaus virėjo rankose geriausių produktų rinkinį paverčia kulinariniu šedevru! Ir jei jau lyginame aistrą su prieskoniais, tai neverta net kalbėti, kas bus, jeigu nepatyręs virėjas pasiduos pagundai ir subers į patiekalą visą pakelį raudonųjų aitriųjų paprikų. Tad būtina laikytis normų.
