Istorija labai elementari: sutikau jį per savas veiklas, man jis patiko, tarsi koks magnetas įsijungė ir išmušė iš galvos tada buvusią kitą simpatiją.
Sutikau jį, galima sakyt, per klaidą. Daugiau nemačiau, o ir grįžusi į namus sau pasakiau: „Ne, jis ne man. Jau turi merginą tikriausiai“.
Laikas bėgo. Aš jį, galima sakyt, užmiršau, bet vėlgi - likimas: mano draugė - jo klasiokė. Ji mane vis ragino: pirmyn, na, parašyk jam. Jūs abu tokie panašūs, protingi ir aktyvūs labai...
Aš nesiryžau. Kol vasaros pabaigoje, praėjus gerokai laiko nuo pažinties, išvažiavau aplankyt draugės. Sužinojau, kad jis man irgi jaučia simpatiją. Parašiau jam. Visą tą laiką, kai kalbėjom, buvom kartu, negalėjau patikėti, kad jis iš tiesų man kažką jaučia. Kol man prieš išvykstant iš dalies mano iniciatyva mes pasibučiavome, o tada naktis prabėgo, rodos, per penkias minutes.
Žinoma ribų neperžengėm, bet... Mes beprotiškai vienas kitą įsimylėjom. Aš grįžau atgal į sostinę, po kurio laiko ir jis. Negalėjom viens nuo kito atsiplėšt, tačiau tokią „nenormalią“ santykių pradžią nutarėm nuslėpt nuo visų, nors nuolat kalbėdavomės apie viens kito savybes, patirtis, tad pažinom viens kitą, tiesiog ryte rijom informaciją.
Esam abu be galo sunkaus charakterio žmonės. Rodos, viens kitą supratom. Problemos prasidėjo, kai atsirado daugiau veiklų. Jis man pradėjo neberast laiko, tiksliau, nesiderino prie manęs, nors aš pati turėjau begales veiklų. Jis vis kažkur mintimis dinginėdavo, kai buvo su manim.
Galiausiai, aš nebežinau, kas man užėjo ir savo gimimo dienos išvakarėse jį palikau. Sms žinute. Žinojau, kad jam tai bus smūgis, kurio tikriausiai neatleis, bet man buvo tiek pikta dėl visko (savi rūpesčiai, draugystė, kurią slepiam, šiaip rudeninės nuotaikos).
Iš jo nesulaukiau nieko, išskyrus tylą, o kai praėjus kelioms dienoms paprašiau susitikti, su manimi susitiko visiškai kitas žmogus - žiaurus, įskaudintas ir negalintis į mane žiūrėt be pykčio.
Sutarėm pasikalbėt vėliau, kai pyktis atslūgs. Laikas bėgo, aš jo milijonus kartų atsiprašiau. Galiausiai paskubinau įvykius, nes turėjau spręsti, išvykti ar ne (man buvo pasiūlyta stažuotė) ir vėl, kaip kvailė, jam parašiau. Susitikt sutiko. Ir neigė viską, ką aš sakiau: jei aš šitą laiką egzistavau, tai jis net negalvojo apie tai, jei aš sakiau, kad man labai gaila to, ką aš padariau, tai jam tiesiog buvo ir viskas praėjo.
Galiausiai, pasakė, kad jo išdidumas jam svarbiau ir iš patirties su buvusiomis jis žino, kad nieko neišeis, čia vieta, kai aš neištvėriau ir pasakiau, kad aš ne jo buvusios ir manęs su jomis nelygintų... Žodžiu, niekada nebus to, kas buvo.
Aš neatlaikiau. Pasakiau, kad jo daugiau akyse matyt nenoriu, kad jis mane pribaigė (ir čia aš neperdedu, nes mano gyvenime netekčių daugiau negu turiu ant abiejų rankų pirštų). Išsitryniau jo visus kontaktus, išlydėjau jį iš savo namų ir išėjus pradėjau verkt balsu. Rodos, visas skausmas, kuris kaupėsi tą mėnesį neišliejant nė ašaros, ėmė ir ištrūko lauk, bet dar viltis buvo gyva...
Dabar jos nebėra. Jis manęs nemyli. Jei mylėtų, argi taip elgtųsi? Noriu tik vieno, pagalbos užmiršti, nes aš daugybę metų save saugojau ir jį pasirinkau būdama tikra, kad man gyvenime daugiau to neteks daryt... Dabar aš nebemoku gyvent. Negaliu nieko.
Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Tuo pat metu suvokiu, kad tik išėjus supratau, jog šį žmogų mylėjau, nepaisant visko, net dabar... Man dar gyvenime taip neskaudėjo, o čia sesija ant nosies, prašau, nereikia man standartinių - gyvenk, pasakykit, kaip man save įtikint, kad VISKAS. Jo nebėra.
Kaip man į jį reaguot, kai sutinku, kaip jam pasakyt, kad jis idiotas, šitaip elgdamasis nužudęs tiek save, tiek mane... O gal aš čia vėl prisigalvoju ir išties jis manęs nemylėjo ir jam taip giliai vienodai, kad aš čia kenčiu...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Laiške regiu daugybę jausmų: skausmą, pyktį, nusivylimą, atsivėrimo ir priėmimo kartėlį, norą atsisveikinti, bet tuo pačiu vis dar gyvą troškimą būti kartu. Tikėtina, kad tai dar ne visas rinkinys, o jį greičiausiai papildo kaltė, mintys, jog kitokie žingsniai galėjo pakreipti santykį kita linkme ir panaši graužatis.
Šie visi išgyvenimai labai būdingi susidūrus su netektimi. Jie sunkūs, paliečiantys pačias giliausias bei skaudžiausias vidines vietas ir dėl to taip norisi nuo jų pabėgti. Pabandyti viską pamiršti, tarsi nieko nebūtų įvykę, kad gyvenimas toliau tekėtų kaip tekėjęs.
Bet jūs pati labai gražiai įvardinote, jog nenorite girdėti tokių žodžių kaip „gyvenk“, „žvelk toliau“. Jie būtų netikri ir vargiai išpildomi. Kokia bebūtų buvusi jūsų santykių pradžia, jų eiga ir tolesnis vyksmas, šiandien jūsų ir mylimo žmogaus ryšys yra nutrūkęs. Jūs išgyvenate netektį, kurios niekaip kitaip neįmanoma apeiti, kaip tik susitinkant su ja ir ją išgyvenant.
Nežinau, ar tai palengvins jūsų būseną, tačiau netekties išgyvenimui yra būdingi jausmai, kurie keičia vienas kitą. Kuomet žmonės susiduria su skyrybomis, kito mirtimi ar permainomis, atimančiomis vienus dalykus ir vedančiomis prie kitų, pirmiausia iškyla sustingimo būsena, o jei praėjus noras, kad grįžtų buvusi situacija.
Tai gali pasireikšti pačiais įvairiausiais būdais: negalėjimu patikėti, kad netektis įvyko, bandymu grąžinti viską į senąsias vietas, jei tai dar įmanoma, palaikant mintį, jog tik tai, kaip buvo, buvo panašu į laimės, pasitenkinimo jausmą.
Net ir tais atvejais, kuomet netektis reiškia atsiskyrimą nuo to, kas buvo nemalonu, sudėtinga, sunkiai priimama, gal net skausminga, ima atrodyti, jog visgi tai buvo geriausia, ką buvo galima patirti.
Šis laikas yra negalėjimo susitaikyti su tuo, kas įvyko, laikas. Kuomet bet kokie žingsniai yra labiausiai nukreipti į norą pabėgti, troškimą nematyti ir natūralų negalėjimą patikėti, kad niekada nebebus taip, kaip buvo.
Išgyvenus šį laikmetį, žmonės paprastai pereina į susitikimo su netektimi, išsiskyrimu etapą. Jis dažniausiai yra kupinas pykčio, noro atkeršyti tam, kuris įskaudino, savęs kaltinimo. Šis laikas taip pat yra be galo svarbus. Nuo jo nederėtų slėptis, jo vengti.
Kita vertus, neverta ir pasiduoti impulsui keršyti kitam asmeniui. Be galo svarbu šiuo laiku leisti sau turėti erdvę išreikšti savo jausmus. Apie juos kalbėti bent vienam artimam žmogui. Galbūt išveikti juos sporto, piešimo, šokio, rašymo ar kitokio jums priimtino būdo pagalba.
Išveikiamas susidūrimas su netekties faktu veda prie liūdesio ir apgailėjimo to, ko netekote. Čia vėlgi labai svarbus kitų buvimas šalia. Galimybė liūdėti bent vieno asmens akivaizdoje. Leidžiant sau kalbėti ir kartotis apie tą patį. Per liūdesį pamažu ateina susitaikymas ir priėmimas to, kas įvyko. Tai yra gedėjimo pabaiga. Per vieną mirtį žengimas į kitą gyvenimą.
Kaip supratote, tai yra procesas, kuris reikalauja laiko, susitikimo su savimi ir jausmais, kurie paprastai nėra siekiamybė. Tačiau toks būdas, o ne bandymas kaip nors nuneigti tai, kas buvo, pamiršti, leidžia išeiti iš skausmingos patirties ir gyventi toliau.
Nebesinešiojant jos, nebandant visą likusį gyvenimą susigrąžinti tai, kas galiausiai lieka tik idėja, vargiai panašia į tikrovę.
Jei jaučiate, kad vienai ši kelionė per sudėtinga ar labai sunku išeiti iš kurios nors stadijos (jos gali sekti nebūtinai tokiu eiliškumu, o kartais grįžti vėl), būkite drąsi kreiptis ieškant profesionalaus psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Galbūt per šį išsiskyrimą turėsite galimybę atrasti, kas sukuria jūsų gyvenime erdvę būti daugybei tokių situacijų ir iš to atsiradusiam norui saugoti save.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
