„Kambariokių“ nėra – jau visos išvažiavusios vasaros atostogų į savo gimtuosius namus, bendrabutyje liko gyventi gal dešimt „tikrų“ studentų, tad tokiu metu čia galima jaustis neįprastai - beveik kaip negyvenamoje saloje.
Užsimaniau valgyti, susiruošiau eiti į virtuvę ir kažką studentiškai išsivirti. Ant spintelės gulėjo grikių maišelis, tai įsipylusi juos į puodą buvau jau beeinanti pro duris, bet susimasčiau, kad gal vis dėlto reiktų užsimesti chalatą ir nesiplaikstyti po koridorių su naktiniais.
Nors naktinukai atrodė kaip suknelė, o tikimybė sutikti ką nors koridoriuje buvo lygi nuliui, nes tame aukšte daugiau niekas tuo metu negyveno (na, nebent tik kokia armija tarakonų, bet šį kartą ne apie tai), vis dėlto nusprendžiau užsimesti chalatą ir linksmai su grikių puodu rankose nulėkiau viryklės link, užkaičiau puodą su grikiais ir...
Vis dar galvojat, kodėl aš tokį įprastą rytą atpasakoju? Taigi, taigi, grįžtu prie durų, o jos neatsidaro!!! O siaube, ką dabar daryt? Rankoje turiu tik peilį (kažkodėl jį nešiausi drauge su puodu), puodas su grikiais verda ant dujinės viryklės ir aš su naktiniais stoviu vidury tuščio bendrabučio koridoriaus.
Durys užsitrenkė, o raktas spynoje tik kitoje durų pusėje! Rėkti, verkti, keiksnoti visą pasaulį - bet ką daryti iš tikrųjų? Pasirinkimo buvo nedaug, tad pirma logiška mintis buvo leistis į apačią pas moteriškę, kuri įprastai vadinama „budinčia” ir bandyti gauti atsarginį raktą.
Planas numeris vienas nepavyko, nes atsarginiai raktai, anot budėtojos, gulėjo spintoje kitoje patalpoje, o nuo tos patalpos raktą turėjo tik bendrabučio komendantė, kuri dirba tik pirmadieniais–penktadieniais, o jei paskaitysit pirmąjį sakinį, prisiminsit, kad tądien buvo sekmadienis.
Gerai, tada pradėjau vykdyti planą numeris du: ėjau per visą bendrabutį, beldžiau į visas iš eilės duris ir ieškojau gyvos vyriškos dvasios. Mano manymu, vyriškos lyties studentai tikrai turėjo sumąstyti, ką tokiu atveju daryti. Na, bet man sekėsi sunkiai: vienas nieko nenorėjo girdėt, kitas girdėjo, bet neturėjo įrankių, trečias, matyt, laiko neturėjo, na, o ketvirtas surastas vyriškos lyties atstovas tiesiog be kalbų kibo į darbą: bandė šiaip, bandė anaip, bet durys niekaip nenorėjo atsidaryti.
Sėdėjau sau koridoriuje ant grindų, mačiau beviltiškai durų spyną krapštantį bernioką, o galvoje sukosi mintis: kur dabar reiks eit, ne gi pas tą bernioką? Ir tuo pačiu dėkojau visiems, kas suteikė man proto ir privertė mano kūną apsivilkti chalatą, nes kitu atveju aš būčiau tik su naktinukais.
Taip bemąstant, staiga žvilgtelėjus į kitas duris gimė planas numeris trys – išpjauti duryse skylę, įkišti ranką ir tokiu būdu atrakinti duris. Kas mano, kad tai buvo kvaila mintis, esate neteisūs! Skyles turėjo kas trečios, kas ketvirtos durys, nepaisant to, kad naujos durys buvo sudėtos prieš gerus metus.
Kaip tai įmanoma? Tiesiog durys buvo popierinės, na, gal kartoninės, dviejų sluoksnių, bet įtariu, net mergina truputį stipriau spirtelėjusi į duris, galėjo išmušti nemažą skylę, o žinant studentišką gyvenimo būdą, nenuostabu, kad nemaža dalis durų taip ir atrodė. Ir turbūt man tikrai ne butų šovusi tokia mintis, jei rankoje nebūčiau turėjusi peilio, kuris labai puikiai palaikė kompaniją, kol vaikinas beviltiškai kažką krapštė aplink spyną.
Žodžiu, ilgai nemasčiusi, dūriau su peiliu į duris ir išpjoviau jose skylutę, kuri mane išgelbėjo, nes per ją aš įkišau ranką, suradau raktą ir labai lengvai atrakinau duris. Valio!!! Berniokas buvo apakęs! O tuo metu, kaip tik išvirė grikiai ir papusryčiauti galėjau savo kambaryje, tačiau po gero pusvalandžio tas mano vadinamas berniokas atėjo pas mane rankose laikydamas medinę plokštelę, vinis ir plaktuką. Nesusilaikiusi ištariau: „Vau“!
Taigi, skylę jis man užtaisė, aš pasiūliau arbatos – jis neatsisakė.
Tai va taip ir iki šiol: geriam arbatą ir kalam vinis vienoje šeimoje.
Ar tai ne likimo pokštas?
Edita
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
