Visuomet patiriu daug nuotykių – dirbčiau, mokyčiausi, eičiau pasivaikščioti su šuniu, kur benueičiau - tikrai bus staigmenų, kurias pateiksiu sau pati, kiti arba likimas. Žmonės tai vadina sėkmėmis arba nesėkmėmis, o aš sakau tik, kad vaidenuosi ir kitaip nemoku gyventi.
Šį kartą noriu papasakoti, kaip vaidenausi, turbūt vienu svarbiausiu gyvenimo klausimu – savo gyvenimo vyro suradimu. Mano pasakojimo pabaigoje, manau, kiekvienas pasakys - tai likimas.
Pradėsiu aš visiškai neįprastai ir suksiu savo gyvenimo juostą atbuliniu režimu. Šiuo metu mes laimingai vedę trejus metus, džiaugiamės kiekviena diena ir vienas kitu. Esam nieko neišsiskirianti mylinčių žmonių pora su šeimos problemomis, savo rutina, smagiais pasibuvimais, prisiglaudimais, barniais ir aistringom akimirkom. Susipažinome šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus. Tiesiog internetu, žaidžiant pulą internetinėje erdvėje.
Mano vyras porą valandų, tiesą sakant, net nežinau, kodėl, ir jis pats nežino, įkalbinėjo mane susitikti. Pasidaviau. Kitą dieną susitikome kiek šeimyniškai: aš pagaminau pietus ir mes pasidarėm iškylą, o vėliau puikiai pažaidėm pulą realybės erdvėje. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet po mėnesio negalėjom atsiplėšt vienas nuo kito.
Kodėl aš pakviečiau pietų svetimą vyruką? Kodėl aš tą vakarą nuėjau žaisti pulo internete? Prieš tai žaisdavau būdama studentė naktimis, kai mokiausi, bet seniai buvau nebe studentė ir nuėjau žaisti po 2-3 metų pertraukos – tiesiog prisiminiau? Interneto portalą mėnesį po mūsų pažinties uždarė visam laikui.
Sukame juostą dar atgal. Išsiaiškinome jau būdami susižadėję, kad tuo pat metu prieš metus prieš mūsų pažintį buvome Indijoje. Atskirai, savaime aišku. O jau susituokę vieną romantišką vakarą pradėjome pasakoti apie savo keliones, rodyti žemėlapiuose, kur keliavom, kur gyvenom.
Ir ką Jūs manote? Indijoje, Delyje, kur gyvena virš 10 mln žmonių, mes gyvenome vienas nuo kito 500 m atstumu, tuo pat metu. Vaikščiojome kasdien į tą patį turgų, parduotuvę, metro stotelę - savaitę laiko. Aš pro jo viešbutį praeidavau mažiausiai 4 kartus per dieną. Susitikti dar vieną lietuvį Indijoje ir pakalbėti, juolab kad tikrai galėjom matyti vienas kitą, šansas tikrai buvo.
Nepastebėjom vienas kito - buvo per daug žmonių. O rankos būrėjas Indijoje man sakė, Jūsų gyvenimo vyras yra labai arti, už 9 namų. Kur, Vilniuje? Tuomet taip galvojau.
Prasukime dar atgal mano gyvenimo juostą. Vilnius. Aš atsakinga už vieno objekto pardavimus – statomi daugiabučiai, kasdien važinėju į objektą. Jis projektuoja tam tikrą šio objekto dalį. Kasdien važinėja į objektą. Aš niekaip, niekaip nesuprantu kaip mes nesusitikome.
Dar atgal. Kaunas. Aš važinėju studijuoti magistrantūros, jis studentas. Tikrai buvome ne kartą kartu tuose pačiose baruose, kavinėse. Jis beveik kas vakarą eidavo į Maximą Laisvės pr., o aš kas vakarą, kai buvau atvažiavusi. Kaip, kaip mes tuomet nesusitikom?
Turbūt buvome tiek akli, kad nematėme vienas kito ir nesugebėjome susipažinti, kad susinervinęs likimas paėmė viską į savo rankas ir nusprendė mus sujungti. O gal buvom dar nepasiruošę vienas kito pažinti. Bet kokiu atveju, ačiū jam labai! Likimui.
O aš ir toliau vaidenuosi, tik dabar jau dviese.
B.B.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
