Lietuviškas skonis
Geriausia, žinoma, paragauti. Pamename, kaip gausybę svečių sutraukė įstojimo į ES dienomis sostinės Gedimino prospekte įsikūrusios improvizuotos kavinės, kuriose buvo vaišinama įvairių Europos šalių valgiais. Valstybės panašiai prisistatė ir Paryžiuje vykusiame Monmartro gatvės festivalyje. Mūsų gastronomija sulaukė susidomėjimo Lietuvos savaitėje Briuselyje bei kituose naujajai Europai skirtuose renginiuose Airijoje bei Berlyne, tarptautinėse turizmo bei žemės ūkio produktų parodose. Visur nuo stalų greitai nyko skilandžiai, rūkytos dešros, varškės ir fermentiniai sūriai, lietuviška duona, medus, šakočiai, alus, kiti alkoholiniai gėrimai. Šalys, turinčios svetur savo restoranų, siūlo ir karštų patiekalų, o mes į užsienį kol kas siunčiame tik virėjus.
Vilniaus restoranas „Marceliukės klėtis” užsienyje jau tapo lietuviškos gastronomijos vizitine kortele. Pernai Turizmo departamentas jį įvertino kaip vieną iš sėkmingiausių 2004–ųjų turizmo projektų.
Lietuvos gastronomijos menui užsienyje dažnai atstovauja Kauno viešbučio „Perkūno namai” restorano vyriausioji virėja Janina Galubavičienė bei Vilniaus restoranų „Žemaičių smuklė” ir „La Provence” vyriausioji virėja Aldona Gečienė. Pasak šios meistrės, be kitų valgių, užsieniečiams tradiciškai patiekiami nebauginančio dydžio didžkukuliai – tinkamai pristatyti jie suintriguoja, svečiai suvalgo ir paprašo dar. Be to, užsieniečiai ir patys jau bando gaminti pagal lietuviškus receptus.
Lietuvos instituto vadovei K.Firkavičiūtei teko ragauti lietuviškų didžkukulių Turkijoje. „Jie buvo šiek tiek kitokio skonio, tačiau reikėtų įvertinti pastangas”, – sako pašnekovė. Tačiau ji nemano, kad mūsų virtuvė yra gerai žinoma. Užsieniečiai jos dar nesieja, pavyzdžiui, su didžkukuliais, kaip Italija siejama su makaronais ar pica. Gal ir gerai. Bet jei norime, kad užsieniečiai, paragavę, pavyzdžiui, juodos duonos, varškės sūrio ar skilandžio, žinotų, kad tai lietuviški produktai, turime tai propaguoti.
Gal lietuviška jau ir pica?
Ką iš tiesų galime vadinti mūsų nacionaliniais valgiais, koks yra tikrasis Lietuvos kulinarinis paveldas ir kiek jis turtingas, bus galima spręsti iš šį mėnesį anglų ir lietuvių kalbomis pasirodysiančio kulinarinio paveldo žinyno. Pernai buvo parengta šios rūšies paveldo tyrimo ir gaivinimo programa iki 2009 metų. Naujajame žinyne bus informacijos apie produktus bei valgius, jų sudėtį, gaminimo technologijas, regionų specifiką.
„Dabar vėl atsirado duona su lašinukais. Manome, kad tai nauja. Tačiau ši duonelė nuo seno buvo kepama Žemaitijoje, labai tiko šventėms, ilgesnėms kelionėms. Pyragėliai su lašinukais buvo paplitę visoje Lietuvoje, tačiau, pavyzdžiui, tik apie Radviliškį jie vadinti špokiukais ir būtinai turėjo būti apibarstyti kmynais”, – pasakoja viena iš žinyno sudarytojų, Kulinarijos paveldo fondo direktorė etnologė Birutė Imbrasienė. Informacija apie mūsų kulinarines tradicijas turėtų būti naudinga eiliniam valgytojui. Juolab kad mes vis labiau perimame svetimą madą. Kaip ironiškai pasakė vienas maisto ekspertas, nacionaliniu lietuvių patiekalu šiandien reikėtų laikyti picą.
Leidinys pravers ir mūsų diplomatinių atstovybių darbuotojams bei lietuviškų produktų gamintojams. B. Imbrasienė svarsto, kad ateityje reikėtų paskelbti ir kokiomis sąlygomis gaminami tradiciniai lietuviški maisto gaminiai. Pavyzdžiui, norėdami skaniai surauginti sulą, gamybininkai turėtų žinoti, kad ji turi būti pilama tik į medines, o ne į aliuminio ar stiklo talpyklas. Žinoma, norint gaminti maistą pagal tradicines technologijas, teks apsiginti nuo higienistų. Bet šiandien suderinti tradicijas ir geras higienos sąlygas tikrai nesunku.
Visos galimybės eiti į pasaulį
Svarbiausia – išlaikyti tradicinių lietuviškų maisto produktų natūralumą. Pasak KTU Maisto produktų technologijos katedros vedėjo prof. Rimanto Venskutonio, naudojant vien tradicines natūralias žaliavas sunku konkuruoti rinkoje – jos brangesnės. Ypač mėsos gaminiuose vis daugiau naudojama pigesnių netradicinių žaliavų – sojų produktų, kitos kilmės baltymų koncentratų bei sintetinių maisto priedų. Vis dėlto mūsų gaminiai, išsiskiriantys natūralumu, geru skoniu ir aromatu, taip pat ribotu maisto priedų naudojimu, galėtų užkariauti Europos rinkas. Pavyzdžiui, šaldytos juodos duonos tešlos eksportuojama tikrai nemažai, ledus pralaužė lietuviškas alus, sūriai.
Tačiau prasibrauti į Europos rinkas brangiai kainuoja. Nesulaukusios valstybės paramos, Lietuvos maisto pramonės įmonės pasiryžo pačios populiarinti lietuviškus gaminius ES. Pagardų gamybos įmonė „Vesiga” pakvietė per pusšimtį šalies bendrovių prisidėti prie projekto „Lietuviškas maistas Europai”. Pradžiai reikės apie 100 tūkst. litų. Užsienyje į didžiuosius prekybos centrus patekti sunku, tačiau lietuviškų produktų aptiksi krautuvėlėse, įsikūrusiose ten, kur gausesnės užsienio lietuvių bendruomenės. Joms plečiantis, atsiranda daugiau vietų, kur galima įsigyti lietuviško maisto. Jis, beje, neretai parduodamas kartu su lenkišku, rusišku, latvišku. Tokių parduotuvių nemažai Didžiojoje Britanijoje, Airijoje. Dažniausiai siūloma rūkytų dešrų, sūrių, konservų, duonos, saldainių, alaus ir kt., nes šiuos produktus lengva transportuoti ir išlaikyti. Tenykščiams labai užimtiems lietuviams svarbiausia – gauti produktą, kurį galėtų vartoti be jokio pasiruošimo, nes gaminti jie neturi laiko.
