Kuklumas nemadingas

„Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ar ką nors keistumėte?“ – klausiu savo pašnekovės.

„Jokiu būdu ne! – užtikrina L. Žukaitė. – Branginu visus savo gyvenimo kelyje sutiktus žmones, įgytas žinias. Mezgimas man – kūryba, darbas, karjera, atsipalaidavimas. Mezgimo nelaikau rankdarbiais, vadinu gyvenimo būdu. Bet galbūt priklausau visiškai kitai mezgėjų kartai, kuri nesėdi namuose ir nemezga: siūlai ir virbalai nuolat mano rankinėje. Esu mezgusi eilėje į muziejų, gydytojo priimamajame, per pertrauką teatre, traukinyje, mašinoje, pajūryje.“

Dizainerė neslepia, kad išsikovoti vietą po saule JAV nėra lengva: daug ką lemią ne tik talentas, pažintys, bet ir žmogaus charakteris.

„Esu labai kantri ir atkakli: stengiuosi ir dirbu tol, kol sumanymas pavyksta, uoliai siekiu užsibrėžto tikslo, – apibūdina save Laura. – Menininkui svarbu sudominti, patraukti ne tik originalia, savita kūrybos vizija, bet ir įdomiu, maloniu bendravimu. Būti kukliai Amerikoje ne tik nemadinga – tai didžiausia kliūtis tobulėti, kažką pasiekti. Šioje šalyje kuklumas neegzistuoja: jei pats už save nepastovėsi – kiti to nepadarys. Reikia savimi tikėti ir pasitikėti.“

Dirba su mados korifėjais

Gimusi ir augusi Klaipėdoje L. Žukaitė vos sulaukusi aštuoniolikos kartu su tėvais išvyko į JAV – kaip ir daugelis mūsų tautiečių, jie nusprendė ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų, didesnių galimybių. Nuo mažens turėjusi potraukį prie meno, gimtajame mieste lankiusi Eduardo Balsio menų gimnaziją Laura JAV ryžosi tęsti meno ir dizaino studijas – stojo mokytis į Niujorko Parsons The New School for Design, kur įgijo mados dizaino bakalaurą.

„Negaliu lyginti aukštojo mokslo studijų kokybės Lietuvoje ir JAV – tėvynėje juk mokiausi tik vidurinėje, tačiau, kiek atsimenu, čia visuomet labiau buvo vertinamas kalimas, o ne supratimas. Amerikoje svarbi studento nuomonė, jo mąstymo kryptingumas, pačios studijos pritaikytos karjerai ugdyti ir vystyti“, – pasakoja ambicinga mergina, savo profesinės ateities pavyzdžiais, įkvėpėjais laikanti aukštojoje mokykloje sutiktus talentingus profesorius, mados ir skirtingų dizaino sričių korifėjus.

Šios pažintys ir neabejotini kūrybiniai gabumai lietuvaitei atvėrė kelią į mezgimo mados pasaulį: dar būdama studentė savo mezginius ji spausdino žurnale „Vogue Knitting“, vėliau gavo pasiūlymą iš leidybos kompanijos sukurti ir išleisti mezgimo knygą.

„Pirma mano knyga – „Luxe Knits“, po metų pasirodė antroji, skirta megztiems aksesuarams – „Luxe Knits: the Accessories“. Pastaroji po metų buvo išversta ir į vokiečių kalbą“, – džiaugiasi savo talento pripažinimu L. Žukaitė.

Po studijų ketverius metus ji dirbo Ralpho Laureno kompanijoje, dabar kuria aksesuarus „Gap“ kompanijai, turi savo internetinę parduotuvę, jos modeliai nuolat pasirodo įvairiuose žurnaluose: „Vogue Knitting“, „Interweave Knits“, „Verena“, „Lace Style“.

Įkvėpimo netrūksta

Laura džiaugiasi, kad amerikietės iš karto susidomėjo jos mezginiais. Šiandien dizainerė nestokoja nuolatinių klienčių, vertinančių jos netradicines idėjas, nepriekaištingai atliktą darbą, modelių modernumą ir jaunatviškumą. Tai moterys „be amžiaus“, turinčios ypatingo žavesio, savitą gyvenimo būdą.

„Labai mėgstu figūrą išryškinančius siluetus, atviras nugaros detales. Dažnai sujungiu mezgimą su nėrimu. Mezgu įvairiais siūlais, tačiau kuo jie prabangesni, mielesni rankoms, tuo didesnis mano azartas, noras megzti, sugalvoti kažką įdomaus. Todėl labai dažnai renkuosi šilko, kašmyro, moherio verpalus, – pasakoja L. Žukaitė, kūrybos įkvėpimą atrandanti mene, gamtoje, spalvose, formose. – Aš kuriu nuolat: eidama gatve, žiūrėdama filmą, netgi miegodama – nėra tokios situacijos, kurioje nesijausčiau kūrybinga. Lig šiol originaliausiu savo darbu laikau Balsio meno mokykloje Mados dizaino šou pristatytą kolekciją, kurią sukūriau iš keistų išgaubtų nėrinių. Be abejo, nuolat domiuosi mada, bet į kitus dizainerius kaip į įkvėpimo šaltinį niekada nežiūriu, stengiuosi atsiriboti – visada siekiu išlikti savimi.“

Gali didžiuotis mezgėjos stažu

Likimas L. Žukaitei padarė paslaugą: jos pomėgis virto profesija, o ši – pelningu verslu. Kad taip nutiktų, matyt, labai anksti reikia suvokti, kas tave traukia, ko nori, ir atkakliai siekti tikslo.

Laura mezgimu domėjosi nuo pat vaikystės, spėja, kad kartu su motinos pienu paveldėjo ir potraukį, talentą megzti: jos mama – puiki mezgėja, tačiau dukters šio amato paslapčių niekada nemokė.

„Greičiausiai mezgimą perpratau nuolat stebėdama, ką ir kaip mama daro“, – įsitikinusi dizainerė. Šiandien Lauros mezgėjos stažas – daugiau kaip 20 metų, o jai dar nėra nė trisdešimties! Dar vaikystėje ji vis kažką narpliojo, bandydama išmegzti skirtingus raštus. Kiek ūgtelėjusi pradėjo pati sau megzti drabužius. Lig šiol saugo megztinį, kurį nusimezgė būdama šešiolikos, užsivelka jį susiruošusi slidinėti. Deja, pastaruoju metu sau L. Žukaitė nebemezga – tai būtų prabanga: visą laiką skiria darbui ir klienčių užsakymams.

Pomėgis sportuoti

Jauna dizainerė netelpa į sąvoką „tradicinė mezgėja“, kurią ironiškai iliustruoja patogiame fotelyje įsitaisiusi ir akių nuo mezginio neatplėšianti rami moterėlė: lietuvaitė savo kasdienybės neįsivaizduoja be aktyvaus sporto.

„Sportuoti pradėjau visai neseniai. Prieš penkerius metus net sporto klubo nelankiau“, – juokiasi Laura.

Ją traukia įvairios sporto rūšys: pradėjusi nuo važinėjimo dviračiu, bėgimo, kopimo į kalnus, slidinėjimo, ji vėliau susižavėjo plaukimu, snieglente, o prieš porą metų dalyvavo triatlono varžybose, pastaruoju metu treniruojasi Niujorko triatlonui ir maratonui.

„Nesiruošiu tapti profesionale sportininke – man svarbūs asmeniniai pasiekimai. Svajonių turiu daug, bet labiausiai noriu gyventi taip, kad nuolat jausčiausi laiminga“, – sako L. Žukaitė.