E.Bučelytė prisimena 1991 m. Sausio 13-osios įvykius

1991-ųjų sausio įvykių metu Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT) dirbę eiliniai darbuotojai – žurnalistai, garso ar TV operatoriai, režisieriai ir kiti – egzaminą išlaikė šimtu proc. Taip LRT.lt naujienų tinklalapiui sako iki paskutinės akimirkos Sausio 13-osios naktį eteryje kalbėjusi žurnalistė Eglė Bučelytė ir diktorė Bernadeta Lukošiūtė.

Kartu su jomis dirbę priduria, kad specialių instrukcijų, kaip elgtis ir dirbti kritinėse situacijose, niekas nedalijo, tačiau visi buvo savo vietose. Vieni žurnalistai tuo metu buvo LRT pastate, palaikė ryšį su užsieniu ar perrašinėjo kasetes, kurias vėliau vežė į Vakarus parodyti, kas vyksta Lietuvoje, kiti dirbo iš Seimo ar budėjo prie TV bokšto. LRT.lt mėgina atkurti įvykius, kas vyko LRT pastate Sausio 13-osios naktį.

Norėjo būti darbe

Televizijos eteryje tą naktį dirbusi žurnalistė E. Bučelytė prisimena – sausio 12-ąją į darbą ji atėjo per pietus. Laidai, kuri buvo transliuojama 23 val., įprastai ruošdavosi visą dieną.

„Bet ir pačiai tuo metu norėjosi būti darbe, tame informacijos sraute. Pastarąją savaitę įvykis keitė įvykį, darbe buvo šurmulys. Tądien buvo savaitgalis, bet žmonių pastate – kaip eilinę darbo dieną. Dirbti taip pat labai norėjosi ir tam buvo sąlygos, visi vieni kitiems padėjo ir nereikėjo raginti, kad ką nors padarytų – viskas virte virė“, – prisimena E. Bučelytė, kurią LRT televizijos žiūrovai iki šiol mato vedančią „Panoramą“.

Tuo pačiu metu Lietuvos radijo eteryje dirbusi diktorė Bernadeta Lukošiūtė pritaria, kad į darbą tomis dienomis eidavo ir informaciją rinkdavo kone visi darbuotojai. „Galbūt ir todėl, kad kažkaip tvirčiau jautėmės vieni su kitais“, – svarsto B. Lukošiūtė.

Pasak jos, tuo metu Lietuva buvo sukilusi – jeigu ne darbe, tai piliečiai būriavosi prie svarbių pastatų didesniuose miestuose. „Buvo paskelbtas telefonas, kuriuo klausytojai, pastebėję ką nors įtartino, skambindavo. Tada greitai užsirašydavai tai lapelyje ir bėgdavai pranešti.

Žmonės buvo labai susikoncentravę. Jei prie Seimo būdavo labai daug žmonių, o prie Spaudos rūmų mažiau, tai per radiją pranešdavome, kad būtų, kur reikia. Tų įvykių metu mes buvome tauta, mes buvome piliečiai kaip vienas kumštis“, – LRT.lt tvirtina B. Lukošiūtė.

„Nutariau kartu eiti į studiją“

„Sausio 12-osios vakarą buvau namuose, žiūrėjau televizorių. Pasigirdo informacijos, kad vyksta kažkas įtartino. Tą dieną turėjau dirbti studijoje ryte, bet Eglė vakare dirbo viena, todėl nusprendžiau nuvykti į LRT, – trumpam iš TV studijos išėjęs tarsteli TV operatorius Petras Bieliauskas. – Susiruošiau, vidurnaktį išsikviečiau taksi ir atlėkiau į LRT. Jau buvo susirinkusių žmonių, kurie grojo, dainavo prie radijo korpuso.“

B. Lukošiūtė prisimena, kad, gavusi informacijos apie besiartinančius desantininkus, ji ir diktorius Algimantas Sadukas užsirakino studijoje. „Bet kai esi užsirakinęs, gali pasakoti tik tai, ką girdi. Kai Vytautas Landsbergis buvo transliuojamas per TV, mes norėjome tai retransliuoti per radiją, bet mums nepavyko to padaryti“, – aiškina B. Lukošiūtė.

Pasak E. Bučelytės, kai pradėjo „kaisti“ LRT telefonai, paaiškėjo, kad karinė technika juda kažkur netoliese, nors kur konkrečiai, niekas negalėjo pasakyti: „Galvojome, kad jie pasisukios kaip eilinę naktį ir grįš. Bet tą akimirką su režisiere nutarėme bėgti į studiją, kiti kolegos – į lauką, kad mes jau būtume studijoje ir galėtume informuoti apie tai, kas vyksta“.

„Lietuvoje buvo nemažai užsienio korespondentų, mūsų žurnalistai bendraudavo su jais, kiti darbuotojai tuo metu perrašinėjo kasetes, kad jas būtų galima išvežti į užsienį, parodyti, kas vyksta Lietuvoje“, – įvykius atpasakoja E. Bučelytė. Nors vakaro laidos buvo jau pasibaigusios, žurnalistai esą dirbdavo dieną-naktį, telefonais mėgindavo susisiekti su užsieniu, skambindavo į Rusiją, Maskvą, perdavinėjo informaciją, kas vyksta Lietuvoje.

„Pamačiau, kad Eglė eina į studiją, o aš nutariau eiti paskui – dėl viso pikto. Atėjome į studiją, o ten pradėjo plaukti informacija, buvo gyvas eteris. Šalia Eglės buvo padėtas vietinės linijos telefonas, jai skambino. Studijoje buvome dviese ir turėjome elgtis pagal situaciją“, – tęsia P. Bieliauskas.

Į sakinį stengėsi sudėti kuo daugiau emocijų

Per ilgai laukti desantininkų nereikėjo – netrukus jie pasirodė ir E. Bučelytei buvo pranešta, kad kariškiai – jau pastate. Apie 2 val. nakties ji ir P. Bieliauskas juos pamatė monitoriuose – šis vaizdas matytas daugelio lietuvių filmuotoje medžiagoje.

„Vienas inžinierius mus užrakino studijoje, kad išbūtume iki paskutinės minutės. Matėme, kad desantininkai jau atėjo pas mus, Eglė didvyriškai buvo kadre iki pabaigos“, – prideda J. Bieliauskas. Tuo metu E. Bučelytė tikina jautusi, kad eteris gali būti nutrauktas bet kada, netgi nebuvo žinoma, kada ji yra transliuojama.

„Tokio ryšio, kaip yra dabar, su studija nebuvo. Viskas buvo taip įtempta, taip pat buvo transliacijos iš Seimo. Mes nežinojome, kas konkrečiu metu buvo rodoma eteryje. Kartais kalbėdavau įsivaizduodama, kad tai pateks į eterį“, – su LRT.lt pokalbį tęsia žurnalistė.

Tuo metu B. Lukošiūtė teigia mėginusi vienu sakiniu mėgini pasakyti kuo daugiau. „Stengiesi į sakinį sudėti kuo daugiau emocijų“, – priduria B. Lukošiūtė.

„Tomis minutėmis aš labai daug mąsčiau apie savo tėvus, ką jie mato. Žinojau, kad jie labai išgyvena. Mano tėtis, taip pat žurnalistas, buvo Seime, o brolis prie Seimo rengė koncertą su M-1. Tik mama namuose viena buvo palikta. Ji buvo kaip ryšininkas, aš jai turėjai paskambinti, kai išeisiu. Mama meldėsi prie ekrano, o aš galvojau, kad neduok Dieve eteryje neparodyčiau jokio virpesio, kad tik ji neišsigąstų“, – prisimena E. Bučelytė.

Galvojo, kad sprogdins duris

„Liepiau Eglei pasitraukti prie sienos, nes galvojau, kad sprogdins – nemaniau, kad jas įmanoma išlaužti. Abu pasitraukėme, o jie daužė duris tol, kol išlaužė ir įėjo. Rusiškai pasakė: „Jūsų darbo diena šiandien baigėsi, eikite su mumis.“

„B. Lukošiūtė studijoje buvo kartu su A. Saduku, o aš sėdėjau prie pulto su kita garso operatore. Tuo metu pas mus užėjo desantininkai. Bernadeta vis dar kalbėjo, o aš pasakiau, kad gali to nebedaryti, nes juos jau išjungė. Mes buvome pastatyti prie sienos ir patikrinti“, – LRT.lt sako garso operatore LRT radijuje iki šiol dirbanti Zinaida Sesickienė. Kadangi radijo studija buvo užrakinti, desantininkai pradėjo laužti duris.

„Jie spardė ir daužė duris, bet jiems niekaip nepavyko jų atidaryti. Tada Zina pasiūlė mums atsirakinti, nes jie gali šaudyti. Niekas mūsų nebegirdėjo, todėl su Algiu susirinkome visus popierius ir atsirakinome duris. Tada suėmė siutas, kad varo mane iš namų. Aš užsipuoliau desantininką. Tuo metu negalvojau, koks pavojus gresia, tiesiog norėjau priešintis. Gal tai atrodo vaikiškai, bet mes tikrai nebuvome nuolankūs“, – prisiminimus tęsia B. Lukošiūtė.

Kiek vėliau visi dirbę radijo darbuotojai buvo išvaryti, o koridoriuje dvejomis eilėmis stovėjo kareiviai. „Kai mes išėjome, jau kalbėjo Sitkūnai, iš kurių tuo metu prabilo Lietuvos radijas“, – tikina B. Lukošiūtė. Tuo metu E. Bučelytė ir P. Bieliauskas iš LRT pastato išėjo vieni paskutiniųjų. Desantininkams užėmus pastatą, kiti televizijos darbuotojai buvo suguldyti ant žemės, jiems buvo neleista judėti, o vėliau išvaryti į lauką.

Apie galimas grėsmes negalvojo

TV operatoriumi iki šiol LRT televizijoje dirbantis P. Bieliauskas prisimena, kad visą likusią naktį išbuvo prie Seimo. Nepaisant patirto spaudimo, E. Bučelytė teigia esanti laiminga, kad turėjo progą save išbandyti: „Manau, kad ir eiliniai darbuotojai buvo savo vietose ir egzaminą išlaikė šimtu proc.“

Garso operatore LRT radijuje dirbanti Z. Sesickienė teigia, kad darbuotojai tuo metu buvo pakylėti ir apie galimas grėsmes negalvojo. „Negalvojau, kad mane užmuš. Žinojau, kad darau savo darbą ir negaliu verkšlenti ar bijoti, nebuvo ir jokios panikos. Viskas buvo kaip sapne. Dabar žiūriu į LRT radijo darbuotojus ir atrodo, kad visa tai įvyko ne su manimi. Galbūt lauke buvo daugiau to triukšmo, sumaišties, žmonės matė tuos tankus, šūvius. O čia mes nieko negirdėjome, tiesiog dirbome savo darbą.

Išvaryti iš LRT tą naktį kartu su vyru, kuris taip pat čia dirbo TV operatoriumi, ėjome į Šeškinę pėsčiomis. Nežinojome, kaip viskas bus toliau. Kalbėjomės, kad abu čia dirbame, šis darbas maitina mūsų šeimą. Ir supratome, kad abu jo netekome. Jau praėjo tas laikotarpis ir tik po kelių metų aš supratau, ką reiškia kinų patarlė: „Kad tu gyventum permainų laikais“. Privalai turėti ištvermės, nes viskas gali pasikeisti“, – pokalbį baigia Z. Sesickienė.