Vakaruose Kristaus gimimas aiškiai atskirtas nuo pagoniškosios žiemos saulėgrįžos, o Lietuvoje pagoniškos apeigos, senoviniai burtai suplakti su katalikiška liturgija.
Lietuvos religijotyrininkų draugija, kuriai priklauso daug mokslo daktarų ir profesorių, mieliau nagrinėja senąsias indų, indėnų, čiukčių religijas negu šiandieninį lietuvių tikėjimą. Ir tik vienintelis Nepriklausomybės akto signataras, kultūrologas Algirdas Patackas sutiko pasišnekėti su „Ūkininko patarėju“, ar pastaraisiais metais Lietuvoje pagoniškasis Kalėdų pradas nenugali katalikiškojo.
Pažinus blogį, sužiba viltis
„Katalikybė gana sklandžiai įsiliejo į mūsų baltiškuosius papročius, nors iš pradžių ir buvo nešama pačiu netinkamiausiu būdu - kalaviju. Mūsų savimonėje Kristaus mokslas ir senoji ikikrikščioniška lietuvių pasaulėjauta turėtų būti suaugę“, - teigė A. Patackas.
Pasak Seimo nario A. Patacko, ikikrikščioniškos Kalėdos – „tamsi“ šventė, laikotarpis, kai diena būna trumpiausia, naktis – ilgiausia. „Per Kalėdas atsiranda galimybė pažinti blogį, išvysti tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Bet po to prasideda atgimimas, po žiemos įšalo, miego ima busti gamta. O pagal krikščioniškąją sampratą juodžiausioje žmonijos nuodėmių gelmėje gimsta kūdikėlis, sužiba viltis. Mūsų kultūroje tai darniai susilieja. Jeigu kai kurie žmonės sugrįžtančią Saulę bando supriešinti su Kristaus gimimu, tai jie tiesiog yra drungni – nei pagonys, nei krikščionys“, - netikėtai apibendrino A. Patackas.
Gyvuliai šalia altoriaus
Neseniai pasirodžiusioje popiežiaus Benedikto XVI knygoje apie Jėzaus Kristaus vaikystę rašoma, kad ką tik gimusio Jėzaus nei avys, nei ožkos, nei asilai neapspito ir jokios karvės nekvėpavo kūdikiui į veidą. Tai tik graži legenda, pasiskolinta iš žydų pranašo Habakuko knygos, jokioje krikščioniškoje Evangelijoje apie gyvulius prie Kristaus prakartėlės neužsimenama. Tačiau kai kuriose Lietuvos bažnyčiose jau net gyvos avys per Kalėdas paleidžiamos ganytis.
Tačiau, pabrėžė A. Patackas, mūsų baltiškieji protėviai gyvulių Dangui neaukodavo, tai žydiška tradicija.
Maldos namus primena tik kryžiai
Sovietų laikais katalikų bažnyčios būdavo paverčiamos sandėliais ir ateizmo muziejais. Dabar štai viename gražiausių barokinių Vilniaus pastatų, kuris vis dar vadinamas šv. Kotrynos bažnyčia, aidi džiazo melodijos, flamenko garsai, pasirodo cirkininkai - ugnies rijikai ir akrobatai. Kitose bažnyčiose kol kas vyksta tik pasaulietinės muzikos koncertai.
O Kristus prieš 2 tūkstančius metų reikalavo, kad jo Tėvo namai nebūtų paversti niekuo kitu, balaganu. „Kol bažnyčia neatšventinta, ji yra tik pastatas. Bet vis viena blogai, jeigu erdvėje, kuri kažkada buvo sakrali (šventa), dabar vyksta cirkai ir erotiški vaidinimai. Kodėl Bažnyčios hierarchai nieko nedaro, kad šv. Kotrynos bažnyčia atgytų, sugrįžtų tikintiesiems? Kas trukdo susitarti su pasaulietine valdžia?“ – stebėjosi parlamentaras A. Patackas.
Pagonybė nuo valstybės neatskirta?
Jeigu Katalikų Bažnyčia paskelbia kokią nors socialinę iniciatyvą, išsako savo nuomonę dėl parlamentarų kuriamos ir perrašomos valstybinės šeimos politikos, Seimo nariai ir nevyriausybinės organizacijos piktinasi, kad Vyskupų konferencija pažeidžia Konstituciją, kišasi į visuomenės gyvenimą, nes Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Kai pagonys vis garsiau reklamuoja savąsias „šiuolaikinės Romuvos“ idėjas, tai vadinama visokeriopai remtina senųjų baltiškų tradicijų gaivinimo veikla, kultūriniu paveldu.
„Bažnyčios hierarchams labiausiai (ir nepelnytai) buvo priekaištaujama, kad į naują Švietimo įstatymą Vyskupų konferencija norėjo prastumti pataisą apie privalomas tikybos pamokas valstybinėse mokyklose. Iš tiesų Katalikų Bažnyčia aiškiai pasakė, kad gerbia žmogaus teisę laisvai pasirinkti, kokį dalyką mokytis. O senojo baltų tikėjimo aktyvistai apskritai nesidomi, kaip mokyklose auklėjama jaunoji Lietuvos karta. Bent man neteko apie tai girdėti”, - sakė A. Patackas.
Kam priklauso Katedra?
„Mano nuomone (remiuosi archeologiniais ir istoriniais tyrinėjimais), mūsų pagoniškieji protėviai nei šventyklas statė, nei stabų turėjo. Galbūt jie (stabai) atsirado pačiu paskutiniuoju ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, kai jau buvo susikūrusi valstybė ar jos pirminis darinys (protovalstybė), tada Lietuvos valdovai, siekdami politinės naudos, senąjį mūsų tikėjimą sustabmeldino.
Ankstyvieji baltai garbino nebent šventąją ugnį. Dėl to jie buvo panašūs į zoroastristus. Teko lankytis Irane, kur dar išlikę zoroastrizmo sekėjų. Tai labai sena, išmintinga religija. Jų šventoje vietoje nenutrūkstamai, šimtus metų dega ugnis. Ir jokių pastatų, išskyrus vadinamuosius „tylos bokštus “, senovines mirusiųjų laidojimo vietas“, - tikina A. Patackas, prieš 20 metų dėstęs etikos ir baltų kultūros kursą Kauno Technologijos bei Vytauto Didžiojo universitetuose.
Musulmonų diplomatas katalikų bažnyčioje
Lapkričio pabaigoje Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje koncertavo du muzikantai iš Irano. Kauno katalikams labai patiko musulmoniškos melodijos. Katalikų bažnyčioje sėdėjo ir teokratinės musulmoniškos Irano Islamo Respublikos ambasados Lietuvai pirmasis sekretorius Golamas Hoseinas Ebrahimis, reziduojantis Lenkijoje.
Joks vakarietis nedrįstų net pagalvoti, kad katalikiški grigališkieji choralai galėtų skambėti Irano mečetėje. „Norėčiau pataisyti – iraniečiai grojo tautinę persišką muziką. Ją mažai kas sieja su islamu ir arabiškomis melodijomis“, - į rytietiškų kultūrų skirtumus atkreipė dėmesį A. Patackas.
Civilizacijų karą laimi žiauri religija
Pasak kultūrologo A. Patacko, pasaulyje krikščionių yra dukart daugiau negu musulmonų, tačiau šie sparčiai vejasi. „Krikščionybė pralaimi civilizacijų karą ar trintį dėl to, kad nesugeba atsispirti pasaulietiškoms ydoms, netikroms „vertybėms“. Islamas – gyva, energinga, žiauri (baudžianti mirtimi už menkiausią, atsitiktinį, europiečio akimis, nusižengimą) religija. O dėl to, kad jau ir Europą reikia dalytis su musulmonais, kalti patys europiečiai – prisikvietė gastarbaiterių (juodadarbių) iš islamiškų kraštų, nes patys nenorėjo teptis rankų, ir dabar priversti klausytis, kaip muedzinai Vakarų Europos sostinėse iš minaretų gerkliniais balsais kviečia į mečetes melstis vis gausėjančias musulmoniškas bendruomenes.
Mums tai kol kas negresia, bet gali atsitikti, jeigu irgi galutinai pavirsime, kaip čia pasakius, vangiais, nedorais ir iškrypusiais europiečiais“, - tvirtino kultūrologas ir politikas A. Patackas, atsakydamas į „Ūkininko patarėjo“ klausimą, ar ant Lietuvos katalikų bažnyčių vietoj kryžių niekada neatsiras pusmėnuliai.
