Su juo susijęs ir kitas sutapimas: 1922 m. gruodžio 31 d. buvo įkurta SSRS, o lygiai po 69-rių metų, kai 1991 12 25 atsistatydino Michailas Gorbačiovas, ji iširo.

Po 1917 11 07 įvykusios bolševikinės revoliucijos, dažnai vadinamos tiesiog perversmu, Vladimiras Leninas dažnai pasvajodavo sukurti daugianacionalinę valstybę. Tačiau V.Lenino laikrodis irgi skubėjo į lemtingą pabaigą. Po 1918 08 30 įvykusio pasikėsinimo pašlijo revoliucijos vado sveikata. Daug lėmė pervargimas. Bolševikų lyderio gydymui buvo pakviesti vokiečių medikai. Iki pat mirties jį prižiūrėjo garsus vokiečių neurologas ir neurochirurgas Otfridas Foersteris. 2004 m. birželį žurnale „European Journal of Neurology” buvo paskelbtas straipsnis, kuriame teigiama, jog V.Leninas mirė nuo neurosifilio. Bet pasigirdo ir versijų, kad jo mirtį pagreitino J.Stalinas.

Taigi, 1922 m. kovą vykusiame Rusijos komunistų partijos (bolševikų) 11 suvažiavime V.Leninas kalbėjo paskutinį kartą. Gegužę jis atgulė. Lapkritį jis dar buvo nugabentas į Maskvos tarybos plenumą, o jau 1923 m. gegužę išvežtas į Gorkus.

Dar V.Leninui gyvam esant, revoliucijos vado vietą stengėsi užimti J.Stalinas. Tiesa, nuo V.Lenino ligos paūmėjimo iki 1925 m. gruodžio šešių narių partijos politiniam biurui vadovavo Levas Kamenevas (Rosenfeldas), kuris su J.Stalinu ir Grigorijum Zinovjevu (Apfelbaumu, Radomyslovskiu) organizavo vadinamą „troiką“, oponavusią kitiems politbiuro nariams, ypač Levui Trockiui (Leibai Bronšteinui), dėl Carycino ir Petrogrado gynybos. L.Kamenevas palaikė G.Zinovjevą, ir tai nepatiko J.Stalinui.

1925 m. pabaigoje politinio biuro vadovo postą užgrobė J.Stalinas, kuris susidorojo su savo oponentais (1936 m. L.Kamenevas buvo sušaudytas) ir iki pat mirties 1953 m. kovą buvo faktinis SSRS diktatorius.

Sovietų Sąjungos suformavimo projektai buvo trys. Nuosaikieji bolševikai sąjungą formuoti siūlė konfederacijos principu. Tokiu atveju bendrų valstybinių organų sudaroma nebūtų ir respublikos būtų likusios savuose „nacionaliniuose butuose“.

Tuometinis Tautybių tarybos liaudies komisaras J.Stalinas siūlė Rusijos Federacijos „autonomizacijos“ planą, sukuriant unitarinę valstybę Rusijos sudėtyje su autonominiais nacionaliniais susivienijimais. V.Leninas sukritikavo šį projektą ir pasiūlė lygiateisių respublikų federaciją, kurią J.Stalinas ir buvo priverstas paskelbti 1922-12-30.

Gulėdamas ligos patale, V.Leninas ir toliau atmesdavo J.Stalino pasiūlymus, pavyzdžiui, dėl vadinamojo Gruzijos incidento, kai Gruzija, Azerbaidžanas ir Armėnija buvo sujungtos į vieningą Užkaukazės tarybinę federatyvinę socialistinę respubliką, bet šių respublikų kompartijoms ėmėsi vadovauti Rusijos komunistų partijos Užkaukazės biuras, vadovaujamas J.Stalino palaikomo grubaus ir nesivaldančio Grigorijaus Ordžonikidzės (Sergo). 1922 m. gruodį V.Leninas apkaltino J.Staliną ir į Gruziją išsiųstą Felikso Dzeržinskio vadovaujamą komisiją „didžiavalstybiniu šovinizmu“ bei pasmerkė gruzinų „nacionalistus“.

Savo laiške partijos XII suvažiavimui V.Leninas rašė: „Draugas Stalinas, tapęs generaliniu sekretoriumi, savo rankose sutelkė neaprėpiamą valdžią, ir aš nesu įsitikinęs, kad jis visada gana atsargiai sugebės naudotis šia valdžia“. Jis netgi pasiūlė atleisti J.Staliną iš komisaro pareigų. 1923 m. balandį V.Lenino sveikata šiek tiek pagerėjo, bet netrukus jis buvo išsiųstas į Gorkus.

Bet prieš tai, tą patį 1922-ųjų gruodį, J.Stalinas, kuris partijos pavedimu turėjo rūpintis ligonio režimu, apskundžia partiečiams Nadeždą Krupskają, kad ši vargina sergantį vyrą politiniais reikalais. Išprovokuotas skandalo V.Leninas rašo laišką partijos plenumui, prašydamas atleisti J.Staliną iš posto. Bet N.Krupskaja šio laiško neskuba perduoti, taip norėdama apsaugoti sergantį vyrą nuo nervinio karo. Stebėtojai tvirtina, kad ši keista istorija, kurią „Komsomolskaja pravda“ pavadino „nemeilės trikampiu“, tik pagreitino revoliucijos vado mirtį ir sutvirtino J.Stalino pozicijas.

Nors 1922 12 30 pirmasis SSRS tarybų suvažiavimas patvirtino V.Lenino Sovietų Sąjungos sukūrimo modelį, po 14 mėnesių vienvaldžiu partijos ir valstybės lyderiu likęs J.Stalinas jį įgyvendino pagal savas diktatoriaus nuostatas. Jis jas įteisino iškart po V.Lenino mirties, 1924 01 26 – 02 02 vykusiame II sąjunginiame tarybų suvažiavime priimtoje pirmojoje SSRS konstitucijoje, pavertusioje liaudies deputatus fiktyvia valdančia jėga, o visą jėga sukoncentravusioje komunistų partijos rankose.

Pagal SSRS sukūrimo sutartį naują sąjungą sudarė Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės federacija. Visos jos buvo laikomos nepriklausomomis. Tolesnę SSRS „pilnėjimo“ ir suirimo istoriją mes žinome. Žinome ir tai, kaip mes joje gyvenome apie pusšimtį metų. Sako, palyginus – neblogai. Žiūrint, su kuo lyginsi. Antai, kažkoks Aleksas iš nuomonių portalo Gidepark.ru įrodinėja, kad toje imperijoje labiausiai buvo nuskriausti patys rusai, o nacionaliniai pakraščiai klestėjo. Jis cituoja J.Staliną, kuris esą sakęs: „Ryžtinga kova su didžiarusiško šovinizmo atgyvenomis yra pirmaeilis mūsų partijos uždavinys“. Rašinėtojas įrodinėja, kad būtent tautinės SSRS mažumos – Kaukazo, Vidurio Azijos, Pabaltijo respublikos – gyveno rusų sąskaita. Kitaip sakant, ir lietuviai maitinosi slavų syvais..

Šių metų gegužę visuomenės nuomonės tyrimo įstaigos „Levada-centr“ paskelbtais duomenimis 60 proc. Rusijos gyventojų jaučia nostalgiją SSRS. 1992 m. tokių buvo tik 40 proc. Beje, tokią nostalgiją nesunku pastebėti ir Lietuvoje. 2011-ųjų gegužę Lietuvoje apsilankę britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistai pastebėjo kelis sovietiniams laikams atminti skirtus teminius projektus ir siūlė: jei ilgitės „senos geros“ Sovietų Sąjungos, sukite tiesiai į Lietuvą. Tiesa, žurnalistai tokią išvadą padarė apsilankę Grūto parke, sovietiniuose bunkeriuose, kurie ir šiandien traukia lankytojus žiaurios sovietinės praeities imitacija. Kai kam ta imitacija sukelia išties malonius jausmus. 

Nostalgiją sovietiniams laikams sustiprina politinės viltys, kai į valdžią ateina kažkada su sovietine sistema vienaip ar kitaip susijusios politinės jėgos. Netgi vis dažniau nuskambantys pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus ar pamiršti okupacinį istorijos laikotarpį, atsisakyti kompensacijų už jį, dažną lietuvį įspėja, kad šis gręžiojimasis į buvusią imperiją iš dalies demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai. 

O vienas toks besigręžiojantis atsargiai pasiūlė: gal surenkime referendumą?..