Bet kokiu atveju šis reiškinys turi gana formalų ir pripažintą vertinimą: Pasaulio banko skelbiamame verslo sąlygų reitinge „Doing Business 2013“ Lietuva pagal verslo sąlygų patrauklumą užėmė 27 vietą. Ar tai geras pasirodymas?
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas įsitikinęs, kad tai „trypčiojimas vietoje“, nes biurokratai nuolat žada, jog Lietuva šaus į viršų ir puikuosis patraukliausių šalių kurti verslą sąrašo viršūnėje. Tačiau, turint omenyje, kad Pasaulio bankas reitinguoja 185 valstybes, Lietuvos pozicija gal ir nėra tokia niekam tikusi? „Doing Business 2013“ reitinge Lietuva užima 9 vietą tarp Europos Sąjungos (ES) šalių ir patenka tarp 30 pačių geriausių pasaulio šalių pagal verslo aplinkos vertinimą. Mes lenkiame Austriją, Nyderlandus, Prancūziją, Lenkiją, kuri reitinge užima 55 vietą. Tačiau atsiliekame nuo Estijos (reitinge užima 21 vietą) ir Latvijos (25 vieta). Pirmą poziciją sąraše septintus metus iš eilės užima Singapūras. Tarp dešimties šalių, kuriose įstatymai verslui palankiausi, taip pat atsidūrė Honkongas, Naujoji Zelandija, JAV, Danija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Pietų Korėja, Gruzija ir Australija.
Ką darėme ir ko nepadarėme?
Buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius tikina, kad pastaruoju metu Lietuva reikšmingų pokyčių pasiekė lengvindama verslo pradžią: įdiegus elektroninę įmonės registravimo sistemą, sutrumpėjo įmonės steigimo laikas nuo 26 iki 6 dienų (į šį terminą įskaičiuojant ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) registravimą, kuriam dabar jau reikia tik 3 dienų); registruojant įmonę elektroniniu būdu, nebereikia ir notaro patvirtinimo, todėl sumažėjo ir steigimo kaina.
Reformos taip pat įgyvendintos statybų leidimų išdavimo srityje – procedūrų atlikimo trukmė sutrumpinta nuo 162 iki 83 dienų. Procedūrų skaičius sumažėjo nuo 15 iki 12 (kreipiantis dėl statybos leidimo, nereikia pateikti žemės nuosavybės pažymos, panaikintas statinio projektavimo sąlygų sąvadas, projekto dokumentacijos patvirtinimas ir statybos leidimo gavimas sujungtas į vieną procedūrą). Ši šalies pažanga atsispindės 2013 m. pabaigoje skelbiamame Pasaulio banko reitinge.
Pokyčių yra ir kreditų gavimo srityje, taip pat sutrumpintas prisijungimo prie elektros tinklų terminas. Turto registravimo trukmė sutrumpėjo nuo 3 iki 1 dienos. Taip pat sumažintas turto registravimo procedūrų skaičius nuo 3 iki 2. Lietuvos pažanga pasiekta ir mažinant reikalingų eksporto dokumentų skaičių bei trumpinant importo procedūrų terminus. Į Lietuvos pažangą šiose srityse taip pat bus atsižvelgta skaičiuojant kitų metų šalies reitingą.
Advokatų kontoros LAWIN partnerė Dovilė Burgienė, analizuodama, kuriose konkrečiose pozicijose Lietuva nusileido, o kuriose pakilo, atkreipia dėmesį, kad nukritome daugiausia būtent dėl verslo pradžios procedūrų, taip pat dėl investuotojų apsaugos ir mokesčių.
„Kiekvienoje srityje reitingas nustatomas pagal metodologiją, skelbiamą tinklalapyje doingbusiness.org. Čia galima rasti anketas, kurias Pasaulio banko specialistai siunčia Lietuvoje dirbantiems nepriklausomiems ekspertams: advokatams, auditoriams ir įmonių atstovams. Žmonės pildo šias anketas, ne galvodami apie šalies reitingą, o taip, kaip jiems realiai atrodo. Gali būti, kad skirtingų šalių ekspertų atsakymai ne visada būna vienodai neutralūs, pavyzdžiui, lietuviai visuomet linkę parašyti blogiau, nei yra, o, tarkim, estas apie savo šalį linkęs rašyti daug geriau“, – sako D. Burgienė. Tačiau pašnekovė pripažįsta, kad svarbiausia yra tai, koks iš tikrųjų yra reguliavimas šalyje, nes eksperto nusiteikimas vis tiek tiesos negali pakeisti.
Dar vienas svarbus veiksnys – reitingas suteikiamas pagal situaciją, esančią tam tikru metu (pastarasis kartas buvo 2012 m. birželis). Pavyzdžiui, Lietuva kai kurias reformas, susijusias su verslo pradžia, kur mūsų reitingas yra labai blogas, atliko 2012 m., tačiau 2013 m. reitinge tai dar neatsispindi. „Labai tikėtina, kad 2014 m. dėl šių reformų reitingas pakils, jei mūsų politikai neatliks naujų, reitingą bloginančių reformų, taip pat jei kitos šalys neatliks teigiamų reformų, kurios mus paliks sąrašo gale, nors mes nieko ir nebloginsime“, – sako D. Burgienė.
Eva Suduiko, advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vyresnioji teisininkė, advokatė, nesistebi, kad Lietuvai nepavyko pagerinti savo pozicijų bendrame reitinge, nes praėjusiais metais mūsų šalis, vertinant naujausius Pasaulio banko duomenis, į priekį vos per vieną ar dvi pozicijas pasistūmėjo tik trijose srityse: prekybos su kitomis valstybėmis, prisijungimo apie elektros tinklų ir sutarčių įgyvendinimo.
„Akivaizdu, kad Lietuvos pradėtos reformos nebuvo pakankamos, kad būtų užsitikrinta aukštesnė vieta. Panaši situacija susiklostė ir artimiausiose kaimynėse: Estija nukrito viena, Latvija – net keturiomis pozicijomis. Tai ženklas, kad visoms trims Baltijos šalims yra kur pasitobulinti. Ypač tai pasakytina apie investuotojų apsaugos sritį, kurioje visos trys šalys užima tą pačią 70 vietą“, – sako E. Suduiko.
D. Burgienė vis dėlto pataria neapsigauti: Pasaulio bankas vertina ne tai, kokios yra taisyklės, o tai, kaip pagal galiojančias taisykles konkrečiam verslininkui sekasi dirbti. Pavyzdžiui, elektros tiekimo dalyje vertinama tai, kokia tvarka ir per kiek laiko galima sutvarkyti naujai statomo prekių sandėlio prijungimą prie elektros tinklų. Taigi čia lemia viskas: ir taisyklės, ir geranoriškas valstybės institucijų požiūris, ir net valstybės valdomų įmonių veiklos sparta.
E. Suduiko taip pat primena, kad reikia turėti omenyje, jog sudarant šį reitingą valstybės tiriamos tik kai kuriais aspektais, kurie gali būti svarbūs investuotojams, tačiau nevertinama bendra verslo aplinka ir klimatas. Pavyzdžiui, 2013 m. reitinge Graikija pakilo iš 89 į 78 poziciją. „Tai rodo, kad ji vykdė reformas, kurios pagerino verslo sąlygas ir, atitinkamai, Graikijos vietą šiame reitinge. Tačiau tai visai neatspindi dabartinės nestabilios Graikijos situacijos. Tad aklai šiuo reitingu nederėtų pasikliauti, reikėtų atsižvelgti ir į kitus, pavyzdžiui, „Global Competitiveness Index“, pagal kurį šalys reitinguojamos platesniu aspektu“, – sako advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vyresnioji teisininkė.
Ką vertėtų padaryti?
Advokatų kontoros LAWIN partnerė D. Burgienė, paklausta, kokie sprendimai ir kokiose srityse galėtų padaryti teigiamą įtaką Lietuvos reitingui „Doing Business“, atsako, kad, be abejo, daugiausia dėmesio reikia skirti toms sritims, kuriose Lietuvos reitingas blogiausias. Tai yra verslo pradžia, kreditų prieinamumas, mokesčiai, nemokumo reguliavimas, statybos leidimų gavimas, elektros tiekimas.
„Galime pažiūrėti, kur Lietuva atrodo geriausiai, – tai turto registravimas. Lietuvoje puikiai veikia nekilnojamojo turto, hipotekos registrai. Tai yra elektroninė sistema, kuria naudojantis visas reikiamas paslaugas galima gauti internetu, o duomenys, gauti iš registro, yra teisiškai patikimi, nes sandoriai įforminami notaro ir realiu laiku registruojami taip pat padedant notarui. Panašių tikslų turime siekti ir kitose srityse“, – tikina teisininkė.
Kalbėdama apie mūsų šalies pasirodymą verslo sąlygų patrauklumo reitinguose regioniniame ir Europos kontekste, D. Burgienė pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad nesame Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariai. „Jei svetainėje doingbusiness.org norėsime rasti, kuriame regione yra Lietuva, pamatysime, kad patenkame į Rytų Europos ir Centrinės Azijos grupę, kur beveik nėra nei ES šalių, nei kitų valstybių, į kurias mes įpratę lygiuotis. Todėl narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje Lietuvai tikrai turėtų būti prioritetas“, – įsitikinusi D. Burgienė.
Komentarai
Dovilė Burgienė, advokatų kontoros LAWIN partnerė
kontroliuojančiosios institucijos turi susikurti metodą, pagal kurį ieškotų tik didelę žalą darančių pažeidimų ir nuolat pažeidimus darančių asmenų, į tai nukreiptų pagrindinius savo resursus. Smulkių ir nelabai reikšmingų pažeidėjų gaudymas paprastai daug kainuoja, o naudos neduoda jokios;
kontroliuojančiosios institucijos turi skirti daug dėmesio informacijos apie reguliavimą sklaidai žmonėms priimtinu ir suprantamu būdu, ypač tai pasakytina apie pradedančius verslininkus – juos reikia informuoti apie taisykles. Bausti tik piktybinius pažeidėjus;
kontroliuojančiųjų institucijų ir jų darbuotojų veiklą reikia vertinti ir skatinti atsižvelgiant į tai, kaip pozityviai jų veiklą vertina kontroliuojami asmenys, ar reguliavimo šioje srityje yra visuotinai laikomasi, o ne pagal tai, kiek yra nubaustų asmenų;
reikia informuoti žmones, kurių naudai nustatytos taisyklės, apie įvairius draudimus, kad pati visuomenė pažeidimų netoleruotų. Tai skatins verslą labiau laikytis taisyklių.
Jei kalbėsime apie verslo reguliavimą, šis klausimas taip pat labai svarbus reitingavimui. Čia galima skirti kelis principus, kurių laikymasis Lietuvą kilstelėtų aukščiau:
apie numatomą reguliavimą turi būti skelbiama iš anksto, bandant verslininkus įtraukti į dialogą apie būsimas taisykles. Tuomet yra didesnė tikimybė, kad jie jų laikysis. JAV praktika pastaruoju metu yra tokia, kad paprastai valstybė stengiasi sudominti verslininkus numatomo reguliavimo temomis, pateikia argumentus, kodėl jiems tai naudinga;
kuo mažesni ribojimai ar reikalavimai, tuo didesnė tikimybė, kad jų bus laikomasi. Nustatant taisykles reikia pasverti, ar valstybei ir verslui nebus per brangu kontroliuoti jų laikymąsi, palyginti su reguliavimo nauda;
reikia laikytis vieno langelio principo. Ne žmogus turi bėgioti po daugybę institucijų ir rinkti pritarimus, o institucijos turi keistis informacija viena su kita, geriausia elektroninėmis priemonėmis ir realiu laiku. Institucijų, dalyvaujančių priimant sprendimą, skaičius turi būti minimalus. Jei viena institucija tikrina atitiktį teisės aktams, nereikia to paties tikrinti kitoje;
kuo daugiau valdžios paslaugų reikia teikti elektroniniu būdu. Tai užkerta kelią manipuliavimui, o verslui taip tvarkyti reikalus yra daug greičiau ir pigiau.
Reitinguojant reguliavimas ir kontroliuojančiųjų institucijų požiūris, ir veiksmai tikrai turi reikšmės. Pavyzdžiui, statybos leidimų srityje ar elektros tiekimo srityje klausiama, kiek procedūrų reikia atlikti, kokių kliūčių kyla jas atliekant, ar laikomasi nustatytų terminų. Kuo mažiau veiksmų, kuo patogiau juos atlikti ir kuo trumpesni terminai, tuo geresnis reitingas. Nėra šalių, kuriose nėra jokio reguliavimo. Tiesiog aukščiausią reitingą gauna tie, kur reguliuojama tik tai, kas būtina, ir tai padaroma greitai bei patogiai vartotojui.
Milda Dargužaitė , „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė
Vietą reitinge „Doing Business“ lemia labai konkretūs kriterijai: kaip greitai ir paprastai galima įsteigti įmonę, sumokėti mokesčius, gauti leidimą statyboms ir t. t. Tai yra tie kriterijai, kuriuos galima lengvai pakeisti vien tik gerinant verslo sąlygas. Tai ypač svarbu, turint omenyje, kad svarstant vietą investicijoms Lietuva dažnai pralaimi jau pradiniu etapu dėl to, ko negali pakeisti, – mažos rinkos ir ribotų vietos išteklių. Štai kad ir Lenkijos pavyzdys – „Doing Business“ reitinge ši šalis kone dvigubai žemiau nei Lietuva, tai yra 55 vietoje, bet investuotojams ji visada bus patraukli vien dėl rinkos dydžio.
Taigi tokių reitingų kaip Pasaulio banko „Doing Business“ arba Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indeksas vertinimas Lietuvai ypač svarbus: kai negali konkuruoti rinkos dydžiu ar žinomumu, tenka konkuruoti verslo aplinka, kuri turi būti daug patrauklesnė nei šalyse, su kuriomis konkuruojama. Daugiausia dėmesio reikia skirti būtent prasčiausiai vertinamoms sritims. Tarkim, darbo santykių reguliavimas yra labai svarbus kriterijus bet kokiam verslui, o ši sritis Lietuvoje stagnuoja jau daug metų ir nėra jokių esminių pokyčių, kurie subalansuotų darbdavio ir darbuotojo santykius. Rezultatas – Konkurencingumo indekse Lietuvos darbo rinkos efektyvumas vertinamas 54 vieta tarp 142 šalių, o pagal atleidimo ir samdymo praktiką esame net 117 vietoje.
Tiesa, reikia pripažinti, kad aukšta vieta įvairiuose tarptautiniuose reitinguose didina investuotojų pasitikėjimą, tačiau anaiptol savaime nepradeda generuoti investicinių projektų. Investicinį šalies patrauklumą lemia investuotojui aktualių kriterijų kompleksas. Lietuvos pasiūlymas investuotojams apima tris kertinius kriterijus: priėjimą prie didžiausių rinkų, puikią technologinę ir komunikacijų infrastruktūrą bei tai, ką dauguma bendrovių deklaruoja kaip didžiausią savo vertybę, – kvalifikuotus darbuotojus. Čia Lietuva išties turi kuo pasigirti, bet tam, kad patektume į investuotojų akiratį, reikia gerokai padirbėti su šalies žinomumu ir bendrais vertinimais tarptautiniuose reitinguose.
