Lietuvos visuomenė skyla į dvi dalis – tokį vaizdą parodė neseniai vykusių Seimo rinkimų rezultatai. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose beveik vienareikšmiškai laimėjo konservatoriai ir liberalai, o štai regionų rinkėjų balsus susirinko dabartinė centro-kairės koalicija daug žadančiu pavadinimu „Darbas Lietuvai“.
Tai – ko gero viena reikšmingiausių, tačiau kartu ir mažiausiai pastebimų, visuomeninių atskirčių. Kaip tai atsitiko? Gilesnė analizė neabejotinai pateiktų ne vieną atsakymą, tačiau manau, kad visus juos siejantis bendras vardiklis – skirtumai tarp žiniasklaidos padėties miestuose ir regionuose, kurie ne tik didele dalimi lėmė rinkimų rezultatus, bet ir verčia kvestionuoti rezultatų legitimumą.
Internetas suteikia didesnę nuomonių įvairovę bei galimybę atsirinkti aukštesnės kokybės žiniasklaidą. Didieji naujienų portalai turi panašaus dydžio skaitytojų auditorijas, o tarpusavio konkurencija skatina vengti prastos žinių kokybės ir šališkumo. Alternatyvų gausioje internetinėje erdvėje skaitytojai yra labiau linkę kritiškai vertinti gaunamą informaciją ir pastebėję trūkumų, nesunkiai gali susirasti kitą naujienų šaltinį.
Kita vertus, spausdintinė žiniasklaida, ypač šalies regionuose, dažnai yra pagrindinis informacijos šaltinis, ir, trūkstant alternatyvų, nepatiria rimto spaudimo užtikrinti informacijos kokybę ir nešališkumą. Jos galimybes išlikti nešališka mažina ir nepalanki finansinė situacija. Kitaip nei įprastinis verslas, laikraščiai atlieka ir socialinę bei šviečiamąją funkciją, ir todėl yra geidžiamas pirkinys tiems, kam pinigų netrūksta, tačiau kas nori pasinaudoti spaudos galia daryti poveikį skaitytojų politinėms pažiūroms. Pavieniai straipsniai ir analizės (pvz., Marius Širvinskas, „Kodėl ėmiau vokelius ir tylėjau“, 15min.lt, 2012.10.30; Liutauras Ulevičius, „Rinkimų stebėsena Lietuvoje“, Scribd.com, 2012.11.23) gana įtikinamai parodo, kad kai kurie leidiniai galimai yra nupirkti lietuviškų partijų ir ilgą laiką buvo naudoti tų partijų užslėptai politinei reklamai ir oponentų antireklamai skleisti prisidengiant žiniasklaidos objektyvumo skraiste.
Grėsmė demokratijai ypač išryškėja tada, kai ištisas leidinių grupes trečiapakopiais ryšiais įsigyja politinės partijos. Paslėpta reklama yra draudžiama ne šiaip sau: ji klaidina rinkėjus ir pakerta pačius laisvo apsisprendimo pagrindus. Istoriškai ir dėl jos veikimo principų, žiniasklaidai priskiriama nešališkumo ir objektyvumo reputacija, savaime suteikianti jai aukštą „pasitikėjimo kreditą“, o naudodamosios paslėpta reklama, partijos išnaudoja šią spaudos reputaciją savo tikslams. Tai – nusikaltimas, savo pobūdžiu panašus į prekybą kiniškomis „Gucci“ ir „D&G“ klastotėmis Gariūnuose: abiem atvejais „vogta“ reputacija yra naudojama savo produkto vertei pakelti. Tačiau politinės apgavystės atveju viskas yra kur kas rimčiau, nes jos žala matuojama ne tik pinigais, ji padaroma ne tik apgautam asmeniui, bet visai visuomenei.
Koalicija „Darbas Lietuvai“ į žeriamą kritiką atsiliepia žodžiais „rinkėjai mumis pasitikėjo“. Keista, kad tai nutildo nemažą dalį kritikų, nes akivaizdu, kad dėl galimybės apgauti vien pasitikėjimas negali būti valdžios demokratinio legitimumo pagrindas. Paslėptos reklamos pagalba iš žiniasklaidos „pavogtas“ pasitikėjimas atima galimybę skaitytojui tiksliai įvertinti šaltinio patikimumą; bet tai yra kone svarbiausias saugiklis nuo visuomenės dezinformavimo ten, kur veikia žodžio laisvės principai.
Kai nuo skaitytojo yra slepiamas tikrasis informacijos užsakovas, jis negali žinoti, kiek galima pasitikėti gaunama informacija, ir pasitikėdamas pateikiamos informacijos teisingumu, nevertina jos pakankamai kritiškai. Taip yra sukuriamos palankios aplinkybės apgavystei ir klaidinimui. Už tai turi būti baudžiama, lygiai kaip yra baudžiami telefoniniai sukčiai, nepaisant to, kad jų aukos jais pasitikėjo ir pinigus atidavė „laisva valia“. Paslėptos politinės reklamos ir antireklamos paveikto rinkėjo „laisvas apsisprendimas“ balsuojant yra toks pat „laisvas“, kaip ir suklaidintos močiutės, atiduodančios savo santaupas sukčiui už neturimo anūko sveikatą.
Neverta stebėtis, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nesugebėjo įrodyti, jog rinkimų pažeidimai padarė esminę įtaką rezultatams. Liūdina tik tai, kad Seimas sugrąžino įgaliojimus susikompromitavusiai VRK, o kartu su šiuo sprendimu dingo viltys, kad naujos sudėties komisija principingai ištirs paslėptos politinės reklamos mastus ir imsis atitinkamų veiksmų. Net ir pagal esamus įstatymus tai galėtų baigtis nusižengusių partijų likvidavimu, jei nedeklaruotos reklamos vertė sudaro daugiau nei 10 proc. didžiausios rinkimų reklaminės kampanijos vertės (apie 260 tūkst. Lt), o paprasti paskaičiavimai aiškiai parodo, kad tikrieji skaičiai smarkiai viršija leistinus.
Rinkimų rezultatams didžiausią poveikį, mano nuomone, padarė ne „degustacijos“, rinkėjų papirkinėjimai ar net organizuotas rinkėjų vežimas į apylinkes balsuoti; daugiausia rinkėjų paveikė politinių partijų neformaliai valdoma žiniasklaida, ketverius metus regionuose plačiu mastu skleidusi mitus apie buvusiųjų valdančiųjų „ekonominį tautos genocidą“ ir narsius opozicijos „kovotojus už žmogų“, laukiančius savo valandos. Jei į rinkimų pažeidimų vertinimą būtų buvęs įtrauktas nedeklaruotas šių legendų poveikis, jei būtų sukurtas metodas tą poveikį išmatuoti ir jei VRK būtų dirbusi sąžiningai ir principingai, išvados apie rinkimų rezultatų legitimumą, mano manymu, būtų buvusios visiškai kitokios. Deja, šiuos „jei“ paversti tikrove šansas jau praleistas, reikia tik viltis, kad su kiekviena diena vis ryškėjantis neatitikimas tarp mitų ir realybės privers atsibusti ir pačius didžiausius svajoklius.
Autorius yra Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos sekretorius