Pritariau ir palaikiau, juk naudinga būsimai ateičiai. Planavom, rinkomės šalį ir universitetą. Prasidėjo rūpesčiai, kur gauti pinigų mokslams ir pragyvenimui, rūpesčiai ir stresai darbe (ypač pas ją, kai valdžia sužinojo, jog ji ketina išeiti iš darbo). Visa tai tesėsi ~3 mėn. Grįždavo namo įtūžus nuo įtampos.
Paskutinį vakarą romantiškai pasėdėjom, planavom mano kelionę pas ją per artimiausią mėnesį. Dalinomės pažadais.
Na, ir ji iškeliavo. Bendravome virtualiai, kol praėjus ~3 sav. gavau SMS žinutę, kad ji man nebejaučia traukos (tas pirmąsias 2 sav. trauka buvo labai stipri, bet paskui dingo). Jos manymu, mes labiau brolis ir sesuo, negu įsimylėję žmonės, pati rašė, kad jai gera su manimi, ramu, ji pasitiki manimi, bet nebėra aistros (Lietuvoje būdavo, bet ji to nemini). Kad mums geriau pabūti atskirai ir likti draugais, nes labai nori toliau su manimi palaikyti ryšius ir bendrauti. Ji taip jaučia.
Pastebėjau, kad visa, kas buvo negera Lietuvoje, ji tapatino su manimi. Lyg aš būčiau buvęs kaltas dėl stresų, nes būdama su manimi ji tik stresuodavo. O ten ji tik mokosi, jaučiasi vėl kaip pirmam kurse, vėl aštuoniolikos. Vakarėliai, vyrų dėmesys.
Jaučiausi sužlugdytas. Emocijos valdė protą. Bandžiau bendraut, bet veltui. Viskas apsivertė aukštyn kojom. Jau praėję 2,5 mėnesio. Aš nebebandau bendrauti ~1,5 mėn. Ji retkarčiais parašo man ką nors, bet labiau tai, kas jai reikalinga, kažkokia pagalba jos mokslams. Tačiau vis rečiau. Stengiuosi gražiai atrašinėt, neišsiplėst.
Visai neseniai sužinojau to priežastį. Užsienietis vyrukas. Jau nuo pradžių kritęs jai į akį ir rodęs dėmesį. Nukritęs lyg iš dangaus. Išvaizdus, įdomus, paslaptingas, rodo jai dėmesį ir beria komplimentus ir tas jai patinka, juk su manimi to jau nebuvo, žinojom vienas kitą kaip nulupti. Vėl flirtas, vėl drugeliai... (Ji nežino, jog aš žinau).
Norėčiau paklausti, ko tikėtis, ir ar išvis dar kažko tikėtis? Prieš porą savaičių minėjo, jog labai norės su manimi susitikti grįžus Kalėdom. Bet kam? Kaip elgtis? Ar palikti ramybėje? Ar bandyti po truputį kovot, bandant rodyti kažkokį dėmesį? Pats bandžiau susitikinėti su kitom, bet širdis dar neįsileidžia kitų jausmų...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KO TIKĖTIS IŠ BUVUSIOS DRAUGĖS?
Rūstus ir lakoniškas jūsų laiškas. Jaučiasi, kad už jo slypi jūsų didelis skausmas, nusivylimas ir pasimetimas. Manau, kad dvidešimt penkerių metų amžiuje jūs praeinate patį skaudžiausią šiame amžiuje išbandymą. Jūs pervedate artimą, mylimą žmogų į kategoriją „buvusioji“.
Padaryti tai - reiškia parodyti didelę drąsą ir ištvermę. Labai patogu ir labai guodžia, kai merginą laikai savąja amžiams. Kai manai, jog meilė tęsis visą likusį gyvenimą, kaip pasakoje, kurios pabaiga - vestuvės. Iš tikrųjų žmogaus gyvenimas žiauresnis - pabaigoje būna ne vestuvės, o netektys. Tik meilės ryšiuose netekti – reiškia ne palaidoti moterį, o atsisveikinti su ja, paleisti ją. Pervesti ją į kategoriją „buvusioji“.
Tam reikia labai blaiviai ir negailestingai pasakyti sau: tai baigėsi. Ir nusivilti iš tikrųjų. Kad tai įvyktų, reikia priimti, kad kitaip būti negalėjo. Vilčių, kad bus kitaip, būti galėjo. O išeiti kitaip - ne. Viltis - šalin.
Jūsų meilė truko penkerius metus. Kaip beatrodytų keista, tai daug. Juk būdami dvidešimties, jūs dar nežinojote, kas tokie esate, ko užsinorėsite, kur norėsite mokytis, dirbti ir gyventi. Štai ir atėjo metas jūsų merginai studijuoti užsienyje. Aukščiausia jūsų meilės išraiška buvo padėti jai apsispręsti ir, kiek supratau, su pinigais: vargu ar juos buvo taip lengva užsidirbti.
Tačiau pinigais meilės nenupirksi. O tai, kad vaikinas gelbėja merginą, šelpia ją, palaiko, jos lytinio potraukio anaiptol neskatina. Skatina pagarbą, dėkingumą, tačiau ne seksualumą. Seksualumą moters akyse palaiko vyro laisvė. Laisvė fizinė ir dvasinė. O prie tų žmonių, kuriuos vyras šelpia, jis prisiriša.
Prisirišdamas praranda dalį savo laisvės. Jo seksualinis patrauklumas moters akyse mažėja. Tuomet ir atsiranda kiti - paslaptingi ir nepažįstami. Jaudina merginas ir pats naujumas, pats šansas patirti, kaip tai būna su kitais.
Sunku šiame amžiuje pradėti ilgalaikę meilę. Šis amžius ir duotas tam, kad susivoktumei, išbandęs save įvairiuose vaidmenyse, vietose, glėbiuose. Jau nekalbant apie tradicinius išbandymus - mokslo ir darbo įstaigose. Ir svarbiausia čia - patirtis, kad susivokęs suprastumei, kas toks esi. Jei tuo pat metu pradedi meilės santykius - dažnai jie nutrūksta, nes savęs paieška nesuderinama su stabilumu, sėdėjimu vienoje vietoje, netgi jei sėdi stipriai apsikabinus.
Kai žmonės ilgam išsiskiria, jų ryšys silpnėja. O štai suradę save žmonės, galintys būti vienas su kitu ilgam, „susitupi“, ir tuomet gali megzti ilgalaikį ryšį. Ir išsiskyrimai ne tokie baisūs.
Todėl jūsų, savęs dar neradusių žmonių, išsiskyrimas buvo neišvengiamas, jis užprogramuotas pačios gamtos. Vargu ar daug yra dvidešimtmečių vaikinų ir merginų, kurie sukūrę sąjungas studijų metais gali pasigirti jų ilgaamžiškumu. Kyla klausimas, kodėl mergina priimdavo jūsų pagalbą, bet neišlaikė meilės.
Vargu ar ilgam išsilaiko meilė, kur vienas iš poros labai padeda, „gelbėja“, remia kitą. Juk tam, kad gelbėtum, kitas turi tapti auka, o šis vaidmuo tikrai nedžiugina. Štai ir išeina: kol vyko „gelbėjimo operacija“, jūs buvote kartu. O pabaigoje išsiskyrėte. Gana dažnos situacijos, kai vienas poroje apmoka kito studijas, kasdienes išlaidas ar būstą. Kai tikslas būna pasiektas - pora išsiskiria.
Tai kokiu tuomet jums tapti? Šaltu ciniku, kuris naudojasi kitomis moterimis, neleisdamas sau prisirišti? Naiviu romantiku, kuris kartoja ir kartoja tą pačią istoriją su kitomis, kad galų gale nusiviltų, nusigertų ir taptų šaltu ciniku?
Yra dar kelios išeitys, iš kurių man labiausiai patinka tokia: ŽMOGUS, TIKINTIS, KAD NETEKTYS - TAI KELIAS Į LAIMĘ.
Kaip bebūtų skaudu ir neteisinga, kai nuo mūsų nusisuka mus mylintys žmonės, mes padarome vieną žingsnelį laimės link. Nes tie žmonės būtų tapę mūsų pančiais, jei laiku nebūtų mūsų palikę. O pančiuose gal ir saugu gyventi, bet laimingu pasijusti sunku. Laimė susijusi su laisve ir pokyčiais. Štai jūsų mergina - ji juk šiuo metu nuoširdžiai džiaugiasi savo laisve pasakyti jums „ne“. Nes nujaučia, kad tai – tikresnis kelias į laimę, nei gyventi su tokiu šauniu ir geru vaikinu, kaip jūs.
Atkreipkite dėmesį, kad tai - tiesa. Ji ir toliau laiko jus šauniu vaikinu, ir apie tai liudija visi jos žodžiai. Neverta klausti: „Tada kam ji paliko tokį šaunų vaikiną?“ Ji paliko jus tam, kad nesijaustų supančiota, netgi jei tie pančiai - jūsų geradarystė. Ji pasirinko laisvę. Ir jei jūs kada nors pasirinksite laisvę, jūs irgi padarysite žingsnį link laimės. Ir būsite jai dėkingas už tai, kad dabar ji išlaisvino jus nuo savęs. Bet pasirinkti jums reikia šiandien.
Kaip jums pasirinkti laisvę? Jūs rašote, kad bandėte užmegzti ryšį su kitomis merginomis, „bet širdis dar neįsileidžia kitų jausmų“...
Kitų jausmų jums ir nereikia įsileisti. Jūs parodėte, kad mokate mylėti rūpestingąja meile, ir tegul šis sugebėjimas lieka jūsų širdyje. Iš širdies reikia paleisti ne pačią meilę, o jos objektą- buvusią merginą. O meilę palikti.
Tai panašu į orą - jį reikia iškvėpti, kad galėtumei įkvėpti naujo. O plaučiai lieka vietoje. Mūsų sugebėjimas mylėti - tai tie patys plaučiai. Tik oras turi ir įeiti, ir išeiti. Tuomet mes imame kvėpuoti pilna krūtine. Ir mūsų vidų pripildo svaiginantis laisvės jausmas.
Sėkmės jums.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
