Tačiau dalis nuostatų suponuoja, kad bus siaurinama aukštųjų mokyklų autonomija, palaipsniui mažės jų finansavimas (jeigu nebus rasta papildomai bent poros šimtų milijonų litų biudžeto lėšų), mažės studijų prieinamumas studentams, kris studijų kokybė.
Aukštųjų mokyklų autonomijai bus ankšta
Aukštųjų mokyklų autonomija Programoje siejama vien su nauju aukštųjų mokyklų tarybų pertvarkymu, kuris šiuo metu ir vyksta. Tačiau nemažai kitų nuostatų numato siaurus rėmus akademinei autonomijai - ypač didelį valstybės kišimąsi ir reguliavimą.
Programoje teigiama: „Sudarysime ilgalaikes sutartis su aukštosiomis mokyklomis, kuriose bus nustatyti strateginiai tikslai ir aukštosios mokyklos įsipareigojimai jiems pasiekti.“ Strateginių tikslų nustatymas pirmiausia yra aukštųjų mokyklų autonomijos dalykas, todėl valstybė, sudarydama ilgalaikes sutartis dėl strateginių tikslų aiškiai kištųsi į aukštųjų mokyklų autonomiją bei kliudytų jai pačiai formuluoti strateginius tikslus.
Studijų kokybės priežiūra išimtinai siejama taip pat su kišimusi į aukštųjų mokyklų vidaus sprendimus ir atsakomybę: „Skirsime ypač daug dėmesio studijų kokybei. Atliksime vykdomų studijų programų peržiūrą, sieksime, kad būtų vengiama studijų programų dubliavimo“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad siekiama eliminuoti besidubliuojančias programas. Tai labai svarbus dalykas, tačiau valstybinė studijų programų peržiūra reiškia, kad valstybė nurodinėtų aukštosioms mokykloms, kurias studijų programas galima registruoti ir vykdyti, o kurias – ne.
Valstybės, o ne pačios aukštosios apsisprendimas bei jos strategija lemtų, kurias studijų kryptis plėtoti, kaip formuoti kadrų politiką. Tai akivaizdžiai pažeistų aukštųjų mokyklų autonomiją. Prisiminkime visai nesenus laikus, kai valstybei kišantis į aukštųjų mokyklų gyvenimą, sprendimai, kam ir kiek studijų vietų skirti bei panašūs, būdavo „išmušami“ ir „išprašomi“, o ne vykdavo remiantis skaidriu sprendimu. Galima lažintis, kaip greitai atsinaujintų senos praktikos.
Programoje taip pat numatoma: „Atkursime mokslininko ir aukštosios mokyklos dėstytojo profesijos prestižą, pagal galimybes kelsime dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestį, kad asistentų darbo užmokestis būtų ne mažesnis už šalies atlyginimų vidurkį, o docentų ir profesorių – gerokai jį viršytų. Pertvarkysime dėstytojų darbo laiko apskaitą.“ Aukštųjų mokyklų autonomija sudaro sąlygas joms pačioms nustatyti dėstytojų atlyginimus. Jos yra ištrūkusios nuo priverstinio valstybinio dėstytojų atlyginimų reguliavimo, kuomet menkai galėjo konkuruoti tarpusavyje dėl geriausiųjų dėstytojų. Buvo apsiribojama galimybe paskatinti gerai dirbančius. Jau dabar kai kuriose aukštosiose mokyklose asistentų atlyginimas gali būti pasiekęs ir pralenkęs šalies atlyginimų vidurkį, o profesorių atlyginimas neabejotinai jį žymiai viršija. Valstybė gali „reguliuoti“ atlyginimus nepažeisdama aukštųjų mokyklų autonomijas, mokėdama už aukštosiose studijuojančius valstybės finansuojamus studentus, sudarydama galimybes aukštajai mokyklai dalyvauti projektuose ir programose, skaidriai vertindama ir pagal pasiektą kokybę finansuodama universitetų mokslinę veiklą.
Didėjant valstybės kišimuisi, neišvengiamai mažėja konkurencingumo galimybės, nors Programoje konkurencingumo siekis ir deklaruojamas: „Didinsime aukštųjų mokyklų konkurencingumą, skatinsime jas keistis, būti atviras naujoms iniciatyvoms. Sudarysime sąlygas šalies universitetų konkurencingumui užsienyje didinti“. Kyla klausimas, kaip šis tikslas bus įgyvendintas. Juk Programoje nėra jokio mechanizmo, kuriame būtų galima atpažinti konkurencingumo motyvą, paskatas aukštosioms mokykloms keisti ir gerėti. Priešingai, valstybė nori perimti dalį aukštųjų mokyklų autonomijos ir reguliuoti, kur kokios studijų programos gali atsirasti, kokius strateginius tikslus turi nustatyti aukštosios mokyklos. O svarbiausia - per numatomą visiems vienodą įmoką ribos universitetų ir kolegijų galimybes priimti į studijas, galinčius mokėti pilną studijų kainą.
Programoje esama ir sunkiai suprantamų nuostatų: „Panaikinsime Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančius aukštųjų mokyklų valdymo iškraipymus, reformuosime aukštųjų mokyklų tarybas ir peržiūrėsime jų funkcijas.“ 2012 m. balandžio mėn. Mokslo ir studijų įstatymų pataisos koregavo aukštųjų mokyklų valdymo modelį, kad jis atitiktų LR Konstituciją. Iki gruodžio 1 d. aukštosios mokyklos atitinkamai pakoregavo statutus bei keitė aukštųjų mokyklų tarybas. Naujos tarybų funkcijų korekcijos ir tarybų sudėties keitimas reikštų, kad trečią kartą tarybos būtų peržiūrimos, o aukštosios mokyklos neribotą laiką negalėtų visavertiškai veikti.
Perspektyvoje - mažesnis studijų prieinamumas
Studijų „prieinamumas“ apskritai nėra įvardijamas tarp Programos tikslų, o esamos nuostatos leidžia teigti, kad tai ženkliai sumažės. Programos „ašis“ yra gana sušvelninta nuostata modifikuoti studijų finansavimą, grindžiamą principu „lėšos paskui studentą“, jau įprastai vadinamą „krepšeliu“. Numatoma iš dalies panaikinti krepšelio veikimą: „Atsisakysime vien tik laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelių metodikos, daliai studijų krypčių ją keisime valstybės užsakymu reikalingiems specialistams parengti (gydytojams, mokytojams, inžinieriams ir pan.), specialistų poreikio planavimu“.
Smulkaus valstybinio specialistų planavimo idėjas realizuoja uždaros totalitarinės valstybės, kurios „žino“, kaip kaip ir kuri ekonomikos šaka ar sektorius vystysis. Tuomet aukštosios mokyklos gauna atitinkamas užduotis, kokias parengti studijų programas, o baigusiesieji turi privalomai įsidarbinti ten, kur reikia liaudies ūkiui. Kaip tokį planą pritaikyti ES narei Lietuvai, kuri naudojasi bendros darbo erdvės, judėjimo ir kt. euro-integraciniais privalumais?
Nesiginčiju, tam tikras valstybės planavimas yra reikalingas. Tačiau tai vyksta jau dabar - visi krepšeliai yra padalyti į 11 grupių, pavyzdžiui, stojantieji į socialinius mokslus negali „paimti“ technologinių krepšelių. Smulkmeniškas specialistų poreikio planavimas pagal studijų programas, ką galime išskaityti Programoje, susijęs su valstybei kylančiu uždaviniu baigusiems surasti darbo vietas bei juos įdarbinti. Bet, pavyzdžiui, ką daryti su pedagogais, kurių netrūksta, ir valstybė sunkiai galėtų prisiimti tokius įsipareigojimus. Kita vertus, į dalį studijų programų jaunimas nestoja, nes jos yra nepatrauklios arba nepatrauklios būsimo darbo vietos.
Savo ruožtu darbdaviai nori aukštos kvalifikacijos specialistų. Tad, pavyzdžiui, inžinerinėse specialybėse įvedus bet kokios formos „valstybės užsakymą“, tai jokiu būdu nepaskatins geresnių abiturientų rinktis inžinerines specialybes. Bet tada valstybė turės besąlygiškai įpareigoti darbdavį, kad tas užmerkęs akis priimtų atsiųstą bet kurį absolventą. Valstybė tokiu užsakymu neabejotinai kištųsi į baigusiojo ir darbdavio santykius, dalį stojančiųjų skatintų atsisakyti studijų Lietuvoje, nebūtų motyvo jiems siekti kuo geresnio rezultato.
Skelbdama valstybės užsakymą specialybėms, kurios nėra viešojo sektoriaus ir valstybės įtakojamos, valstybė neturėtų jokių patikimų prognozių dėl būsimo specialistų poreikio, nes ekonomikos raida tokiame smulkiame lygyje sunkiai prognozuojama. Nebent valstybė jau imtų reguliuoti ir planuoti visą ekonomiką.
Studijų prieinamumas mažinamas ir ribojant galimybes valstybei skirti lėšų geriausiems, norintiems studijuoti nevalstybinėse aukštosiose mokyklose, gaunant paramą studijoms, kuri nebūtinai padengia visas studijų išlaidas. Vienintelė galimybė gauti valstybės paramą numatoma per „valstybės užsakymą“: „Nevalstybinėse aukštosiose mokyklose studijos bus finansuojamos iš valstybės biudžeto tik esant valstybės užsakymui.“
Studijų prieinamumą neabejotinai mažins ir numatyta paskolų sistemos pertvarka: „Paskolos studijų įmokai ir pragyvenimo išlaidoms bus teikiamos per Valstybinį studijų fondą, o ne per komercinius bankus. Užtikrinsime fiksuotų palūkanų dydį, sudarysime kitas palankias skolinimosi sąlygas. Paskolų grąžinimą siesime su mokymosi rezultatais, įsidarbinimu bei gaunamu atlyginimu.“
Siekiant išlaikyti dabartinį studijų prieinamumą, Valstybiniam studijų fondui reikėtų iš karto papildomų lėšų, kad galėtų teikti paskolas. Galima prognozuoti, kad kasmet papildomai reikėtų po 30-35 mln. litų per metus. Šiuo metu, garantuodama bankams už studentų paskolas, valstybė kompensuoja dalį palūkanų, ir tai nėra labai ženklios lėšos bendram studijų biudžetui. Bankinė sistema leidžia imti paskolas studijoms ir pragyvenimui. Valstybinio studijų fondo valstybinės paskolos, jei nebūtų skiriama papildomų milijoninių lėšų, neišvengiamai turėtų riboti galimybes imti paskolas. Visi norintys negalėtų ar niekas negalėtų imti paskolų pragyvenimui, ir pagal kuriuos nors kriterijus būtų atrenkami tie, kuriems reikia paskolų studijoms. Paskolų grąžinimą siejant su įsidarbinimu ar mokymosi rezultatais taip pat veikiausiai reišktų, kad daliai baigusiųjų paskolos būtų „nurašytos“, o tam neišvengiamai reikėtų dar didesnių finansų. Kadangi biudžetas nėra dosnus papildomoms išlaidoms, tai reikštų, kad būtų stipriai apribojama galimybė imti paskolas, o taip pat – ir studijuoti.
Studijų kokybė - tik tušti žodžiai
Studijų kokybė įvardijama kaip vienas programos svarbių tikslų. Tačiau kiti Programos tikslai atskleidžia, kad įgyvendinus juos, studijų kokybė smuktų. Pirmiausia, tai sąlygotų studijų finansavimo mechanizmo keitimas: „Atsisakysime studentų rūšiavimo į mokančius už studijas ir už jas nemokančius. Nustatysime visuotinę metinę studijų įmoką, kuri bus vienoda visoms studijų programoms ir ne didesnė negu vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydis. Jos nemokės gerai besimokantys studentai.“
Ši nuostata reiškia, kad aukštosioms mokykloms bus ribojama galimybė priimti į studijas lietuvius ir užsieniečius, norinčius mokėti visą studijų kainą. Jei valstybė visiems priimtiems nustatytų vienodą įmoką, tuomet turėtų rasti lėšų kompensuoti skirtumui tarp įmokos ir realios kainos. Tai reikštų, kad valstybės išlaidos išaugtų bei ji prisiimtų dalį tos naštos, kurią šiuo metu prisiima aukštojo mokslo dalyviai. Palyginkime skaičius. Kasmet į aukštąsias mokyklas įstoja apie 20 tūkst. mokančiųjų už save, jei skaičiuotume, kad vidutinė reali studijų kaina 4-5 tūkst. (tarp mokančiųjų dominuoja socialinės studijos). Dabar numatoma įmoka – apie 2 tūkst. litų, tad už tuos studentus, kurie negavo valstybės pilnai finansuojamos vietos, valstybė turėtų per metus papildomai vien pirmakursiams skirti 40-60 mln. Lt, o apsisukus 4 metų ciklui – 160-240 mln. Lt. papildomai.
Kažin ar galime tikėtis, kad aukštajam mokslui valstybė artimiausiu metu atrastų bent 10 mln. papildomų lėšų.
Galima prognozuoti dvi elgsenas. Valstybė pradėtų gudrauti ir nemokėtų aukštosioms mokykloms už studentų studijas, o valstybės pilnai nefinansuojami studentai būtų finansuojami valstybės finansuojamųjų sąskaita. Antra, valstybė galėtų radikaliai mažinti valstybės pilnai finansuojamų „nemokamų“ vietų skaičių, taip padengdama deficitą. Neabejotina šio finansavimo modelio pasekmė yra ta, kad pačios aukštosios nenorėtų priimti daugiau studentų į „įmokines“ vietas. Bet kuriuo atveju, aukštosios mokyklos negalėtų pilnai realizuoti savo studijų politikos, būtų ribojama studijų tarptautiškumo galimybė, o aukštojo mokslo finansavimas neatitiktų realių studijų kaštų, tai galiausiai neišvengiamai atsilieptų studijų kokybei.
Visi į universitetus – studijų nebaigęs kažką būsi baigęs
Galima numanyti, kad neigiamas pasekmes studijų kokybei sukeltų ir kita programinė nuostata: „Sieksime didesnio studijų programų lankstumo ir po vidurinio išsilavinimo įgyjamo mokslo sektorių darnos, užtikrindami dermę tarp profesinio mokymo ir kolegijų, taip pat dermę tarp kolegijų ir universitetų. Tobulinsime kompetencijų įskaitymo tvarką ir vengsime sistemų supriešinimo.“ Ekspertai nekartą yra išsakę nuogąstavimus, kad perėjimai tarp skirtingų lygių sistemų yra svarbūs, tačiau siejant dviejų ar trijų skirtingų lygių švietimo institucijas neišvengiamai jų lygis ir pobūdis suvienodėtų.
Reiškia, kolegijos taptų panašios į profesinio mokymosi įstaigas, o universitetai – į kolegijas. Tai įvyktų net tuo atveju, jei dalis koleginių studijų (pavyzdžiui, pirmieji metai) būtų „užskaitomi“ už profesinį mokymą, o universitetinių – už koleginį. Sistemų „persiliejimas“ juo labiau neskatina balanso ir sureguliavimo tarp universitetinio, koleginio ir profesinio mokymo sektoriaus. Tada visi būtų linkę stoti pirmiausia į aukštesnio lygmens instituciją, žinodami, kad jei „nepavyks“, tai bet kuriuo atveju gaus žemesnio lygmens pažymėjimą, pavyzdžiui, jei įstengs baigti tik pirmą kursą, gaus profesinio mokymo pažymėjimą.. Kita vertus, skirtinga yra šių trijų švietimo lygių institucijų misija, todėl jų persiliejimas išnaikintų misijų atskyrimą bei savitumą, visa sistema suvienodėtų ir susilygintų ir, kaip galima spėti, į profesinio mokymo pusę.
Programoje apskritai mažai dėmesio skiriama skirtingai švietimo institucijų, aukštųjų mokyklų paskirčiai, vienodai studijas aukštojoje mokykloje siejant su būsima konkrečia darbo vieta, numatant siekti, kad „studijų programos atitiktų darbo rinkos ir būsimos studentų profesinės veiklos reikmes.“ Universitetų paskirtis yra kita – ne tiek rengti specialistus konkrečiai darbo vietai, kiek suteikti įvairiapusius gebėjimus, parengti darbdavius, ne vien darbuotojus, galiausiai – ugdyti asmenybes.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vyriausybės programos projekte siekiama gerų tikslų, iš tiesų stiprinimas valstybės kišimasis į aukštųjų mokyklų vidaus gyvenimą ir tvarkymąsi, numatoma reguliuoti jų sau keliamus tikslus; tarpininkauti ir tvarkyti studentų ir darbdavių bei aukštųjų mokyklų ir darbdavių santykius. Siekiant įgyvendinti iškeltus tikslus ir drauge nesumažinti studijų prieinamumo, studijų kokybės, reikalingos didelės papildomos milijoninės biudžeto lėšos, kurių kitais ir dar kitais artimiausiais metais yra nerealu tikėtis.
„Švietimo ir aukštojo mokslo politikos kaita“ įvardytas kaip Vyriausybės veiklos prioritetas, tai yra, pati politikos kaita iškeliama kaip pirmas tikslas, o ne kaip problemų sprendimo pasekmė. Tai iš esmės visai kita pozicija nei dabar jau nueinančios Vyriausybės, kurios įvykdyta pertvarka rėmėsi problemų įvardijimu ir realistiniais siūlymais jas spręsti.