Net vaikai žino, kad susirgus visi aplinkui tampa gerais, leidžiama viskas, už ką paprastai esi baramas, ir neverčiama daryti darbų, už kuriuos būdamas sveikas esi atsakingas. Mažylius tokie suaugusiųjų elgesio pokyčiai labai džiugina, todėl vaikai neretai nuoširdžiai pareiškia: „Aš noriu susirgti“.
Jeigu vaikui nepaaiškinsite, kad sergantis žmogus daug ko netenka ir neįrodysite sveiko gyvenimo būdo pranašumų, įprotis „pasitaikius progai susirgti“ gali lengvai įsitvirtinti jo pasąmonėje. Rytoj mokykloje bus rašomas diktantas? Jo išvakarėse tikrai galėtų ištikti gastrito priepuolis. Darbe laukia rimtas patikrinimas? Tiesiog lygioje vietoje išsisukama koja.
Nelaimingus atvejus tyrinėjantys psichologai tvirtina, kad buitinės traumos beveik visada slepia troškimą atsidurti ligonio vietoje. O šeimos gydytojai pastebi kartu gyvenančių žmonių polinkį sirgti paeiliui. Iš pradžių sveikasis slaugo ir rūpinasi sunegalavusiu namiškiu, o paskui pats staiga suserga ir reikalauja dėmesio sau.
Naudojimasis tokiais netikėtais ligos privalumais pavojingas tuo, kad labai nesunku prie to įprasti, mat noras negaluoti itin greitai nusėda pasąmonėje. Kita vertus, dar niekas nepaneigė, kad gripas – užkrečiama liga.
Liga kaip pasimėgavimas
Hipochondrija – tai ne liga, o charakterio tipas. Toks žmogus nuolat domisi savo sveikata, nuolat stebi, kas vyksta su jo organizmu...
Žinoma, laikantis tokio požiūrio, surasti problemą – jokia problema. Ypač, jeigu to norima. O asmuo, kuriam būdinga hipochondrija, nori ir gauna tai, ko trokšta: ostechondrozė, neurozė, vidaus organų ligos. Dabar jau galima ramiai gydytis.
Kartais tokie žmonės tiesiog prisiriša prie savo ligos, mėgsta apie ją kalbėti. Tik ne visiems tai įdomu. Todėl nenuostabu, kad pablogėja santykiai su aplinkiniais, susiaurėja draugų ratas. Žinoma, į negalavimus reikia žiūrėti rimtai, tačiau – be fanatizmo.
Liga kaip sprendimas
Gana plačiai paplitęs toks šeimyninis trikampis: vyras, jo žmona ir meilužė, apie kurią teisėta sutuoktinė gali ir nežinoti, tačiau tikrai nujaučia. O ši nuojauta labai kankinanti. Moters pasąmonė tokiu atveju tiesiogiai perša mintį apie negalavimą, galintį padėti sugrąžinti vyrą ir jo dėmesį.
Beje, šiuo atveju liga yra naudinga ir vyrui, jeigu iš tikrųjų jis nenori palikti šeimos. Paradoksalu, tačiau ji naudinga ir meilužei – ji išsaugo savivertę. Taigi, negalavimas tokiu atveju turi visas galimybes virsti rimta liga. Baisu tik tai, kad čia neapsieinama be negrįžtamumo momento – akimirkos, kai realaus ligos vystymosi nebeįmanoma sustabdyti. Todėl taip niokoti savo gyvenimo tiesiog neleistina! Vertinkite save ir kitus. Juk nesėkmę asmeniniame gyvenime galima vertinti kaip naują galimybę.
Liga kaip poilsio forma
1984 metais amerikiečių gydytojas Paulas Chaney užregistravo susirgimo, kuris vėliau buvo pavadintas lėtinio nuovargio sindromu, epidemiją. Mediko dėmesį atkreipė ne vien specifiniai simptomai (raumenų skausmai, silpnumas, pakilusi temperatūra ir baisus nuovargis), bet ir tam tikras bendras sergančiųjų portretas. Visi ligoniai buvo vidutinio amžiaus, dirbo protinį darbą, pasižymėjo stipriu atsakomybės jausmu ir ambicingumu.
Tokie žmonės nesugeba atvirai prisipažinti, kad pavargo. Jų poilsį pateisinti gali tik liga. Galų gale, ji juos ir aplanko, mat organizmas jautriai reaguoja į mūsų troškimus. Tokie žmonės serga ne būtinai lėtinio nuovargio sindromu, tačiau būtinai tokia liga, kuri aiškiai matoma iš šalies (kosulys, alergija) arba apriboja ligonį fizine prasme (skausmas nugaroje).
Kitaip tariant, į darbą eiti niekaip nevalia. Tik psichologinė tokio negalavimo nauda neatsveria bet kokio organizmo sutrikimo neigiamo poveikio. Todėl poilsis turi būti reguliarus ir privalomas. Tuomet neteks atsipalaiduoti griebiantis tokio brangaus ir sveikatai pavojingo būdo.
Infarktas? Tai dabar nemadinga!
Liga – tai ir socialinis reiškinys, mat diagnozė dažnai priklauso nuo gyvenimo būdo ir pragyvenimo lygio, žmogaus statuso. Nustebsite, tačiau egzistuoja netgi tam tikros ligų mados.
Iki viduramžių kilnia liga buvo laikoma pedikuliozė (utėlėtumas), mat utėlės buvo vadinamos dieviškais perlais. Vėliau į madą atėjo sugedę dantys – tai buvo gerovės požymis (žmogus gali sau leisti valgyti daug cukraus). Moterys, negalinčios sau leisti ėduonies, tiesiog tamsindavo dantis smala.
Tais laikais, kai buvo statomas socializmas, prestižinėmis tapo širdies ligos, reiškiančios, kad žmogus savęs negaili, atiduoda visas jėgas visuomenei. Dabar visa tai paseno. Šiais laikais madinga būti sveikam. O tarp sergančiųjų madingiausi tie, kuriuos kankina dvasiniai negalavimai – depresija, sėkmingo žmogaus paveikslą papildantis emocinio perdegimo sindromas, staigi nuotaikų kaita ir elgesio sutrikimai – tai yra neeilinės asmenybės bruožai.
Tik nepamirškite, kad šiuo atveju geriausia būti nemadingu...
