Nes iš tikrųjų būtų netgi labai liūdna, kad pranyktų pirma (pagal abėcėlę) Vyriausybės aparato ministerija. Bet kam iš mokesčių mokėtojų pinigų reikia išlaikyti tokį didelį administracinį aparatą, kurio vaidmens niekas nesugeba paaiškinti ir suprasti?
Neabejoju, kad kai kas iš mielų skaitytojų tikrai iš karto nesutiks su tuo. Ir leis sau ir mums visiems kartu priminti, kokia yra svarbi kad ir Būsto renovavimo programa. Negalima nesutikti. Antra vertus, pagal panaudotų pinigų iš „Jessica“ programos santykį gal būtų geriau, jei Būsto renovavimo programą kuruotų Krašto apsaugos ministerija. Prisimenant sraigtasparnius tikėtina, kad jai kur kas sėkmingiau sektųsi „įsisavinti“ šios programos lėšas. Juk Lietuvoje pagrindinis veiklos efektyvumo kriterijus - pinigų įsisavinimo greitis. Kam – jau ir ne taip svarbu.
Pinigų įsisavinimo sistema patapusi Aplinkos ministerija pamažu nustojo vykdyti pagrindines savo funkcijas. Kita vertus, dabar jau nelabai kas ir prisimena, kokios tos funkcijos turėtų būti. Tai minčiai netiesiogiai pritaria netgi toks gana solidus Lietuvos masteliais žurnalas IQ, sudarydamas savo „svajonių vyriausybę“. Nes jis į Aplinkos ministrus siūlė Lietuvos verslo paramos agentūros direktorę Dianą Vilytę, taip netiesiogiai duodamas suprasti, jog pagrindinė užduotis – tvarkingai tvarkytis su pinigais. Iš Vilytę pažįstančių, tikėtina, nedaug būtų abejojančių, kad ši IQ žurnalo kandidatė būtų kur kas geresnė kandidatūra nei daugumas buvusių ir būsimų partinių.
Todėl neturėtų stebinti, kad aplinkosauga politinių debatų ir pasirinkimų kontekste Lietuvoje prisimenama tik tada, kai pradeda nebepakakti ekonominių argumentų arba jokie kiti argumentai negalioja. Nesvarbu, kokiame lygmenyje tai vyktų – besiginčijančių kaimynų ar nerandančių bendro sutarimo valstybių. Supykai ant kaimyno ir rašyk skundą, kad paslapčia palaukėj pasikasa smėlio skiediniui rūkyklos pamatams pabetonuoti. Tas pats ir valstybiniame lygmenyje.
Chrestomatinis pavyzdys būtų Lietuvos valdžios institucijų politinė kova dėl „Nord Stream“ tiesiamo jūros dugnu dujotekio. Baltijos jūrai buvo skelbiamas mirtinas pavojus. Nežiūrint, kad dujų transportavimas vamzdynais yra pats palankiausias dujų transportavimo būdas. Bent jau tą rodo statistika. Ir ne netikėtai pabudęs rūpestis menkėm ir bretlingiais čia kaltas - nepavyko pasiekti, kad dujotekis eitų per Lietuvos teritoriją. Tą nesigėdydami deklaravo daugelis tuomentinių aukštas pareigas užimančių pareigūnų.
Kova už švarią Baltijos jūrą, į kurį buvo įtraukta ir šalies prezidentė, buvo ne už Baltijos jūrą, o už pragmatinį ekonominį interesą. Šalis, kuri tarptautiniuose forumuose daugeliu Baltijos jūros taršos mažinimo klausimų dažniausiai būdavo viena iš konservatyviausių, staiga susirūpino prie Bornholmo palaidoto cheminio ginklo poveikiu žuvų populiacijoms!
Tačiau ne tame esmė, kiek pavojingas aplinkai yra po karo Baltijos jūroje nuskandintas cheminis ginklas. Esamų grėsmių niekas ir neneigia. Tačiau kodėl ši tema nebetampa įdomia, kai kalbama apie elektros kabelio jungtį su Švediją? Kuri taip pat eis Baltijos dugnu ir gali kliudyti cheminio ginklo kapinyną. Tačiau šiuo atveju buvo sutarta, kad net poveikio aplinkai vertinimo procedūros yra nereikalingos. Tai rodo, kad mes nesigėdindami gyvename dvigubų standartų valstybėje. Ir aplinkosauginiu argumentu yra naudojamasi kaip skuduru. Tai jau yra tapę norma, o dvigubų standartų taikymo kriterijų mes matome praktiškai visose gyvenimo sferose.
Bet grįžkim prie Aplinkos ministerijos. Jos visuose tuose procesuose tiesiog nėra. Kaip nėra net ir tada, kai Užsienio reikalų ministerija rašo notą Baltarusijai dėl, esą, vandens sulaikymo savo hidroelektrinių užtvankose? Kodėl niekas nepaklausė Lietuvos Hidromenteorologijos tarnybos išvadų, kokios meteorologinės sąlygos buvo Baltarusijoje tuo metu. Net ir nuvažiuoti buvo nesunku. Būtų pamatę, kad Baltarusijoje Nemuno baseine – neįprastai sausa. Net didžiausi pelkynai buvo sausi. Bet niekam nėra įdomūs tokie faktai. Nes Aplinkos ministerijai įdomiausia – laiku įsisavinti pinigai, o jos nuomonė – išvis mažai kam įdomi.
Įdomiausia, kad ministras Gediminas Kazlauskas net ir neslepia, kad jo kuruojamos ministerijos nuomonė daugeliu jos kompetencijai priskirtų klausimų nelabai ir svarbi kitiems, dabar – jau buvuosios, Vyriausybės nariams. Paskutinį kartą dėl taršos mažinimo elektrinėse ministras net negalėjo paaiškinti, kodėl Energetikos ministerija staiga nusprendė prašyti atidėti taršos mažinimo priemonių įdiegimo terminus. Taip nusprendė Energetikos ministerija.
Duoda suprasti, ne jo čia rūpestis - oro tarša. Kaip, beje, ir šiltnamio dujų išmetimų mažinimas, matyt, taip pat nelabai jo rūpestis. O kaip kitaip galima vertinti, kai Aplinkos ministerija skiria 6 mln. keltuvo įrengimui Druskininkuose iš Klimato kaitos specialiosios programos. Pasirodo, tai daroma „siekiant sumažinti transporto priemonių sukeliamą taršą“. Viso kartu su savivaldybės pinigais – 12,5 mln Lt.
Matant tuos oficialiai pateiktus skaičius sunku patikėti, kad čia – ne eilinis ciniško valdžios elgesio pavyzdys. Net jei išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo vertinimo metodika ir nereikalauja vertinti netiesioginių išmetimų, t.y. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, atsirandančių gaminant diegiamą įrangą, ją transportuojant, įrengiant, išmontuojant ir utilizuojant (o taip neturėtų būti, kai kalbama apie papildomų ar alternatyvių infrastruktūrų diegimą), vargu ar kas galės patikėti, kad šitaip yra kovojama su kliamato kaita. Nes tai būtų galima padaryti tiesiog nukreipiant vieną iš miesto visuomeninių autobusų tuo maršrutu.
Vien norint įdiegti šią infrastruktūrą bus žymiai daugiau išmesta šiltnamio dujų, nei Druskininkų „ekspertai“ planuoja sutaupyti per 25 metus. Ar galvoja Aplinkos ministerija, kokią žinią neša visuomenei, kai šitaip be jokių skrupulų diskredituoja šiltnamio dujų išmetimų mažinimo idėją. Ko verti raginimai būti atsakingiems už savo aplinką, jei į tai spjauna tie, kuriems tai turėtų būti tiesioginė pareiga.
Akivaizdu, kad keltuvo tikslas – tapti dar vienu traukos centru. Tai visiems aišku. Ir tame nėra nieko bloga. Bet tai - verslo, ne aplinkosaugos projektas. Kai tam naudojamos aplinkosaugai skirtos lėšos rodo, kad Aplinkos ministerija akivaizdžiai nebeatskiria, kas yra jos funkcijos. Tokie sprendimai savo esme yra pasityčiojimas iš titaniškų pasaulio šalių pastangų bent kiek suvaldyti klimato kaitos procesus, iškreipia tarptautinių susitarimų prasmę, o Lietuvą kaip niekad priartina prie graikiško gyvenimo modelio aplinkosaugoje.
Ar po to ar galime tikėtis, kad Aplinkos ministerija gins tarptautiniuose forumuose siekius siekius reglamentuoti paslėptas aplinkosaugines išlaidas, kad sieks įgyvendinti žaliuosius mokesčius, pagrįstus produkto ciklo analize ir turinčius palaipsniui keisti konvencinę mokesčių sistemą. Vargu.
Ir ar kartu tai neveda prie minties, kad šis sektorius yra įdomus tik tiek, kek per jį praeina pinigų. Juk net iš partijų programų puikiai matyti, kad aplinkosauga – tai kažkas, kas nelabai aišku, nelabai suprantama ir, matyt, nelabai įdomu. Ironiška, kad dešimtis milijonų litų skirdama informavimui apie tai, ką ji nuveikė aplinkos būklės gerinimo srityje, Apinkos ministerija niekaip nesugeba rasti nepilno milijono per metus tos pačios aplinkos kokybės stebėjimui ir vertinimui. Na, bet kokia piktdžiugiška persona gali pasidžiaugti bent jau tuo, kad pelių veisimui miškuose pinigų dar užteks. Tad teisingai sakoma, jog при хороших средствах цели ненужны (rus. esant geroms priemonėms tikslai nereikalingi).
Bet tam ir Aplinkos ministerijos visiškai nereikia.