Dabar jis elgiasi gerai, matosi, kad žmogus tikrai pasikeitė, tačiau apie metus laiko draugystės pradžioje jis su manim elgėsi kaip su šiukšle, visiškai nevertino, gerdavo, įžeidinėdavo, mušdavo, išdavė mane su moterim, o paskui ir su vyru...
Aš ji myliu, žinau, kad praeitimi gyvent neverta, bet tarp mūsų nėra jokio pasitikėjimo, o susipykę vis dar svaidomės skaudžiais praeities įvykiais... mums gera kartu, bet praeitis neduoda ramybės. Kokiais būdais tai įmanoma pamiršti?..
Pataria psichoterapeutė Vaida Platkevičiūtė
Perskaičiusi jūsų pasidalinimą, jutau stiprų skubėjimo jausmą. Skubėjimo su nerimu ir tam tikro užsimerkimo jausmą. Dar vienas pojūtis, kuris aplankė, buvo noras matyti tekstą prieš save, o ne savo viduje. Kodėl dalinuosi šiais išgyvenimais? Nes gali būti, jog jie kilo kaip mano asmeninė reakcija, bet ir kaip žinia, ką išgyvenate jūs, tik siekiate nuo to pabėgti...
Kai jūs rašote „mums gera kartu, bet praeitis neduoda ramybės...“, jaučiu, kaip praeitis egzistuoja dabar. Kokia ji yra gyva, neatskleista, nesuprasta, neaptarta ir neišbūta, jog vos radusi progą, skuba pasirodyti ir parodyti, kaip jūs abu su ja jaučiatės.
Ji nėra praeitis. Ji yra erdvė, kurioje gyvena jūsų nepasitikėjimas vienas kitu, jūsų nerimas, jūsų įtampa, baimės. Vargu ar patirtis, kurią išgyvenote vos prieš metus, tokia emociškai stipri, gali pasitraukti į nebūtį, judviejų santykių nebūtį...
Dėmesys nukrypsta ir į laiško pradžios bei pabaigos sakinius: „planuojame vestuves...“ ir „kokiais būdais tai įmanoma užmiršti?..“
Šį paskutinį sakinį paliesiu ir kitame kontekste, tačiau šie du sakiniai man tarsi kalba apie tikslą: pamiršti ir nematyti nieko, kad įvyktų vestuvės. Vestuvės plačiąja prasme: neišardoma sąjunga, bendrystė. Noras tai patirti bando įtikinti, jog viskas yra tobula ir kiek įmanoma pamiršti, kas būdavo judviejų santykyje ir neabejotinai to vis dar gali būti.
Praeities neįmanoma pamiršti. Dar svarbiau, pamiršti ją yra pavojinga. Patirtus skaudžius įvykius mes galime paleisti per atleidimą. Per atleidimą sau ir kitam, tačiau tai yra procesas, kuris yra kelias ir darbas. Vis išlendantis nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas yra tarsi ženklas, kad jūsų asmenybėms nesaugu ir neaišku, kas vyko anksčiau. Kas įvyko, kad buvote pažeminta, išduota? Ar tikrai savo viduje esate atleidusi mylimam žmogui už tai, ar pykti ant jo tiesiog reiškia nesaugumą, nebegalėjimą likti kartu.
Neretai siekdami bendrystės kaip tokios, imame ir atsisakome savęs, perklausimo ar tikrai viskas gerai su tuo, jog einu į tam tikrą santykį ir būnu jame taip kaip būnu. Vyro ir moters buvimas kartu tikrai nėra vien tik geri išgyvenimai. Ir bandymas vengti, ignoruoti sunkiųjų svarbą, neleidžia jų išaugti, iš tikro atsisakyti ir išlikti pasitikėjime vienas kitu, net ir žinant, kad kažkada klydote.
Bet visam tam reikalingas atviras susidūrimas su patirta nuoskauda. Atviras pokalbis apie tai, kas įvyko ir vis dar vyksta, gal kitaip, bet vyksta. Verta duoti laiko sau ir savo santykiui išgyventi tai, atleisti ir paleisti taip pereinant į naują santykių lygį. Tačiau tokiam perėjimui reikalingas vadovas.
Jei abu siekiate vestuvių, kurios reiškia daugiau nei graži šventė, labai svarbu skirti joms laiko ir pasiruošimo. Ta prasme, kad taip, kaip į jas neitumėte be šukuosenos ir puošnių rūbų, taip derėtų ir pasirūpinti savo santykiu: poros terapijos ar grupių poroms metu.
Labai drąsinčiau pasinaudoti pagalba poroms, kad abu galėtumėte pamatyti savo santykį prieš save ir jį pasirinkti sąmoningai ir kiek įmanoma didesnėje laisvėje.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
