Nesvarbu, ar bendraujant gyvai, ar kalbant telefonu ir bet kokioje situacijoje, o ypač “užkluptai netyčia”, ar tai būtų pokalbis su batų pardavėja, kaimynu, banko darbuotoju ar bendradarbiu. Man tada pinasi žodžiai, sakiniai, išreikštos mintys būna padriki, neužbaigti, net ir man pačiai sunkiai suvokiami. Kiekvieno tokio dialogo metu aš jaučiu milžinišką įtampą, panašu kad aš pasimetu ir kalbu “bet ką”.
Visa bėda ta, kad pati tai suvokiu ir man gėda, kai pašnekovas keistai į mane pažiūri nieko nesuprasdamas, bandydama paaiškinti, supainioju viską dar labiau ir taip padarau tik blogiau. Suprantu, kad kitas žmogus tada mane laiko “kvailele”, bet taip nėra, man tai ypač svarbu, nes dirbu atsakingą ir daug proto pastangų reikalaujantį darbą. Man visiškai nėra problemų bendraujant tik su labai artimais žmonėmis. Prašau pagalbos, kaip išmokti laisvai ir sklandžiai reikšti mintis.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Galiu tik įsivaizduoti, kaip jūsų įvardinta problema apsunkina buvimą, savęs išreiškimą ir kitas sritis, kuriose reikia bendrauti su mažai pažįstamais žmonėmis ir pranešti jiems apie save.
Greičiausiai toks nepatogumas neretai skatina pasirinkti, su kuo bendrauti, kokių situacijų galima išvengti. Dar natūraliau atsiranda noras, atsikratyti šio sunkiai suvokiamo elgesio pasireiškimo.
Tačiau jau čia turiu pasidalinti, jog netiesioginė pagalba gali būti gana skurdi. Ir labai svarbu ieškoti gyvo kontakto, net jei pradžioje bus sunku paaiškinti ar įveikti savo nerimą, kuris padėtų atrasti raktą į šią problemą.
Verta ryžtis gyvai problemos sprendimo galimybei dar ir dėl to, kad labai svarbu atrasti šios negalės šaltinį. Išties lieka labai daug nežinomųjų: kada šis sunkumas pasireiškė, kaip dažnai jis kartojasi, ką jaučiate kai taip įvyksta ir panašiai?
Kitas aspektas yra fiziologijos ir psichologijos vieta šiame sunkume. Taigi neskaitant daugybės klausimų į jūsų klausimą ir galimų požiūrio kampų į jūsų pasidalintą problemą, galėčiau paliesti vieną bendravimo su kitais aspektą.
Kalba yra vienas iš savęs parodymo būdų. Tai yra priemonė mums pranešti apie save: savo poreikius, baimes, nerimus, pyktį, džiaugsmą, prašymus, nusivylimus ir įvairiausius kitus dalykus, kurie vyksta su mumis mūsų gyvenime. Galima sakyti, kad ji mums duota, jog galėtume apsaugoti save, save paremti ir atrasti kuo patogesnes, harmoningesnes buvimo sąlygas sau, aplinkoje, kurioje esame.
Jei atsiremtume į šį kalbos panaudojimo tašką, nerimas kitiems pranešti apie savo buvimą tikrai apima ne vieną. Kalbėjimas liudija mūsų buvimą, mūsų buvimą čia. Nepatogumas kalbėti kitiems žmonėms, sunkumas išsakyti savo poreikius ir norus kitų žmonių adresu pasireiškia, tarsi mūsų nepatogumas būti tų žmonių akivaizdoje.
Nerimą bendrauti neretai sužadina mūsų bendravimo patirtis, ypatingai ankstyvoji. Į kitus žmones žvelgiame su jau turima žinia, įsivaizdavimu, tam tikra nuostata, kuri ateina iš mūsų patyrimo.
Gali būti, kad jūsų nepatogumas bendrauti ilgainiui tapo automatine reakcija, kurios kilmės jūs nė nebeatsimenate. Tačiau labai gali būti, jog prieš ištardama žodį nepažįstamajam, savo mintyse jūs išgirstate krūvą minčių, kurios jus ir išgąsdina, sustingdo, neleidžia atsipalaiduoti, suvaržo ir visaip kitaip iškraipo tai, ką jūs norite pasakyti. Viską supainiodamos, tos pačios mintys tarsi duoda jums patvirtinimą, jog tikrai negebate bendrauti su žmonėmis, dėl to neverta savęs parodyti.
Kas yra tos išankstinės nuostatos? Dažniausiai jos turi neigiamą ir nuvertinantį atspalvį. Reiklumą ne tiesiog pasakyti, o pasakyti labai protingai, aiškiai, konkrečiai, trumpai, nevarginant kitų, įdomiai, patraukliai, išskirtinai.
Čia išvardinau daugiau nei gali gyventi jūsų galvoje, bet kad pamatytumėte, jog jos gali reikalauti pačių netikėčiausių dalykų paprastose situacijose. Jei bandant pasakyti labai papratai, tai tuomet, kai jūsų stengiatės žmonėms pranešti apie save, mintys bando jus įtikinti, kad to daryti nereikėtų, nederėtų...
Nors kalbėjimas, atrodytų, yra tik vienas iš mūsų saviraiškos formų, jo vieta mūsų asmenybėje yra labai didelė. Dėl to negalėjimas dalintis savimi per šią plotmę yra tarsi draudimas sau būti taip kaip išeina. Taip kaip nebūtinai patiks kitiems. Nebūtinai taip, kaip kažkada iš jūsų reikalavo kokie nors autoritetingi asmenys.
Taigi šioje vietoje galima improvizuoti ir pažaisti su savo vaizduote, kurioje regėtumėte save, kai negalite pasidalinti informacija su kitais. Ko tose situacijose iš savęs reikalaujate? O kas yra natūralus jūsų bendravimo būdas? Galbūt leisdama sau kalbėti labai lėtai, su pauzėmis, po vieną – du žodžius, atrastumėte didesnę ramybę ir tuo pačiu aiškumą.
Taigi vienas iš kelių atrasti sklandesnį kalbėjimą yra leidimas sau būti. Leidimas sau būti tokiai, kokia esate ir atsiskyrimas nuo reikalavimų. Tačiau tai yra vienas iš kelių. Ir jis pats vargiai gali būti nueinamas be tiesioginio ir gyvo vedimo. Dėl to kuo pradėjau, tuo ir baigsiu – paraginimu sukurti dar vieną santykį su terapeutu, per kurį galėtumėte judėti atsakymo link.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
